apríl 23, 2008
tada stipriai
bet šiaip sapnelis. sapnelis čia aplink. tik niekam nereik čiūčiavimo.
užtenka stipriai stipriai apkabint ir jaučiu, kad esu.
tik nekenčiu kai žmonės sako tu kitokia. nors gal tai bonusas mano darže.
ir nesuprantu savęs, kai nenubundu septintą. gal Froidas buvo teisus. gal tada man visai nesinori ištikro nubust. gal geriau kartais miegoti su trim šizofreniškais žvėreliais, iš kurių du supranta tik turkiškai, o kitas vis pasimetęs pasislepia po lova.
aš kartais galvoju apie kažko darymą daugiau nei darau, nors aplinkiniai sako kad esu 'busy'.
ir šiaip džiaugiuosi gavusi švino, nors panaudoju jį tik kartą.
maišau chromą su ličiu ir šypsaus, kad nebereik man jokios glazūrų fėjos, nes dabar pati esu ja.
išplaunu grindis ir einu gert arbatos.
mintyse rašydavau poemas. dabar jau neberašau, nes gyvenu poemoje.
gyvenu haiku, trieiliuose, ketureiliuose, odėse, dainose, filmuose, klipuose. kartais tik jaučiu, kad kažkas pametė distancinio valdymo pultelį. nes viskas labai impulsyvu, labai nenuspėjama.
kartais nenuspėjama tampa 'nesuprantu'. arba 'nekenčiu'. bet tas 'nekenčiu' reiškia, kad myliu.
nes aš nekeničiu konfliktų kuriuos pati kuriu.
nekenčiu kai žmonėm skauda galvą tik dėl manęs.
ir šiaip. nesuprantu kartais kai skaudinu, pati to nejausdama.
bet žinai. tada stipriai apsikabinu ir viskas vėl pereina į sapnelį.
tirlim pompom tralialialia, prisiekiu savo makaule.
taip taip.
kartais jaučiuos taip.
bet nieko.
tada stipriai apkabinu ir viskas vėl sugrįžta į sapnelį.
ir tada vėl šypsaus, kai užkliūnu kas žingsnį.
ir tada nebepykstu, kad kartais noriu kažkur važiuot, bet lieku ten kur esu.
tada nebepykstu ant savęs.
nes tada stipriai apsikabinu ir viskas vėl sugrįžta į sapnelį.
