apríl 23, 2008
tada stipriai
bet šiaip sapnelis. sapnelis čia aplink. tik niekam nereik čiūčiavimo.
užtenka stipriai stipriai apkabint ir jaučiu, kad esu.
tik nekenčiu kai žmonės sako tu kitokia. nors gal tai bonusas mano darže.
ir nesuprantu savęs, kai nenubundu septintą. gal Froidas buvo teisus. gal tada man visai nesinori ištikro nubust. gal geriau kartais miegoti su trim šizofreniškais žvėreliais, iš kurių du supranta tik turkiškai, o kitas vis pasimetęs pasislepia po lova.
aš kartais galvoju apie kažko darymą daugiau nei darau, nors aplinkiniai sako kad esu 'busy'.
ir šiaip džiaugiuosi gavusi švino, nors panaudoju jį tik kartą.
maišau chromą su ličiu ir šypsaus, kad nebereik man jokios glazūrų fėjos, nes dabar pati esu ja.
išplaunu grindis ir einu gert arbatos.
mintyse rašydavau poemas. dabar jau neberašau, nes gyvenu poemoje.
gyvenu haiku, trieiliuose, ketureiliuose, odėse, dainose, filmuose, klipuose. kartais tik jaučiu, kad kažkas pametė distancinio valdymo pultelį. nes viskas labai impulsyvu, labai nenuspėjama.
kartais nenuspėjama tampa 'nesuprantu'. arba 'nekenčiu'. bet tas 'nekenčiu' reiškia, kad myliu.
nes aš nekeničiu konfliktų kuriuos pati kuriu.
nekenčiu kai žmonėm skauda galvą tik dėl manęs.
ir šiaip. nesuprantu kartais kai skaudinu, pati to nejausdama.
bet žinai. tada stipriai apsikabinu ir viskas vėl pereina į sapnelį.
tirlim pompom tralialialia, prisiekiu savo makaule.
taip taip.
kartais jaučiuos taip.
bet nieko.
tada stipriai apkabinu ir viskas vėl sugrįžta į sapnelį.
ir tada vėl šypsaus, kai užkliūnu kas žingsnį.
ir tada nebepykstu, kad kartais noriu kažkur važiuot, bet lieku ten kur esu.
tada nebepykstu ant savęs.
nes tada stipriai apsikabinu ir viskas vėl sugrįžta į sapnelį.
apríl 21, 2008
kismet kismet.
neveltui mano geriausia turkiška draugė jau pastebėjo, kad gyvenu jų tempu.
nebetekau savęs? ne ne. aš būtent ir atradau save čia.
mergaitę, kuri mėgaujasi ispaniškais filmais kino teatre su pertrauka vidury filmo.
o viskas čia labai politiška. jau pradėjau nebekreipt dėmėsio į beveik kasdienines komunistų (iš serijos orengi (o su umliautu) kolektif), taip iki galo ir nežinančių kas yra tikrasis komunizmas, demonstracijas, jau nebekreipiu dėmesio ir į keistų berniukų žvilgsnius, kurie pamatę mano ypatingąjį draugą staiga nebesišypso taip saldžiai, nebekviečia lankyti tango, kuris kažkada buvo staiga patapęs jų mėgstamiausiu šokiu vos man ištarus Piazzola.
Ir šiaip man patinka čia vyraujančios šeimos tradicijos. pusryčiai su ant grindų patiestu audeklu ir niekad nesibaigianti cay.
žmonės sako, kad suturkiškėjau. ne ne. sakau yok. esu kokia buvau visą laik.
labiausiai tik glumina kai išgirstu: "o tu nenorėtum leisti mum pakeisti tavo religiją? nes tu turi potencialą."
arba dar juokinga būna kai sako: "o tu tikrai esi Erasmus? nes nu kažkaip, vat jo."
labiausiai tai man patinka nustebinti žmones konstatuojant tai, jog absoliučiai juos suprantu. tada sutviska akys taip, kaip dar niekad netviskėjo.
o jis kartais sako "I will kill you". nors pats puikiai žino, kad tai padarysiu aš prieš išvykstant, kad nereiktų nieko ilgėtis ir mylėt per atstumą. taip taip. o jei ne, tai reiks eit kryžiaus kelius su iškvietimais. na bet..jei kalnas neina pas Mohammed, Mohammed eina pas kalną.
ir šiaip dažnai sakau aš Allah Allah. ir ne dėl to, kad Kemal Sunal, tai taip juokingai kartojo.
liko mažiau nei dešimt dienų kai mėgaujuosi Black Galleon (suprask, turkiškas Captain Black) dumu.
ir šiaip.
KISMET KISMET.
apríl 15, 2008
buvo tik pusė
Jau senokai nustojau perkėlinėti savo užrašytas mintis į šią keistą plotmę. ir šiaip senokai kažką berašiau. dabar labiau mintis vaizdiniais reiškiu.
žinai. kažkaip..liūdna pasidaro kai pradedu galvot apie grįžimą..vienas mano naujo gyvenimo draugas..taip taip. laiką čia aš vadinu kitaip. yra pasakęs, kad aš negaliu galvot apie ateitį. nes jei galvosiu, tai nesimėgausiu laiku čia ir dabar. nebūsiu čia ir dabar. nes būsiu giliai paskendusi depresyviose mintyse. žinau tik, kad tada, kai lėktuvas Stambulas - Lietuva pakils, bus ašarų pakalnė.
na bet ne apie tai čia. juk vis dar neturiu bilieto atgal.
nebėra manęs tokios kokia buvau. turbūt dabar kardinaliai viskas kitaip. nes gyvenu kitaip. GYVENU. supranti ką reiškia sau pripažinti, jog darau būtent tai? aš nebebandau gyventi. AŠ GYVENU.
ankščiau visada tik bandydavau.
o dabar viskas kitaip.
laiką skaičiuoju šiektiek kitais parametrais.
mintis dėlioju į naujas dėžutes.
turiu čia ypatingų draugų.
savaitgalį, prieš savaitę, buvom tokioj vietoj prie viduržemio jūros..kur rojus. na tikrai. dabar žinau kur tai randasi. jei kada ieškosi - klausk drąsiai.
ir šiaip. įpratau čia kartais įsiklausyti į tylą..tiksliau išmokau surast ją triukšmingam chaose. ir įpratau suprasti tik tada kada norisi.
tik priverstinis individualizmas dusina kartais. pavargstu nuo klajonių savuose konceptuose.
prieš savaitę mokiausi žaist šachmatais.
žiūrejau futbolą.
skaičiau koraną.
buvau knygų turgely. nusipirkau galiausiai turkų - anglų - turkų žodyną.
vis dar moku mėgautis vanile. aplinkiniai sako, kad užuodžia ją iš toli.
o aš vis smaguriauju vyšnių uogiene.
manau reik pribaigt straipsnį apie turkišką pasamonės srautą, kuris pasireiškia muzikos garsais. taip taip.
ir rytoj eisiu pirkt vinių į bauhaus.
o poryt turėsiu dvidešimt minučių solo scenoje. vienos konferencijos uždarymas.
tai pats geriausias jausmas. kai žinau, kad galėsiu daryt ką noriu. galėsiu kalbėt savo gimtąja kalba. manau tai skambės šiektiek džiazovai.
o aš vis dar klausiu: Avangart nerede?
vis pramiegu turkų kalbos pamokas ir keikiuos, kad nesiruošiau prieš egzaminą.
mintyse perku lenkam šokoladus ir geriu kavą penktadieniais su geriausia turkiška drauge.
vakarais einu pasivaikščiot su ypatinguoju draugu ir žiūriu į mėnulį, kurio šiandien buvo tik pusė.
taip taip.
šiandien manęs klausė. jei turėtum galimybę likt čia ir nevažiuot atgal į savo šalį, ką pasirinktum.
ką pasirinkčiau? aš sau nekeliu tokių klausimų.
pasirinkimas galėtų būi tik vienas.
o gal gali būt?
