haec

vizija: į stambulą žiūrėti tik iš azijinės pusės. ten viskas kitaip. traukiniai važiuoja į kitas vietas. rajoniniai dėvi kitokius treningus. nardų kauliukai kitaip kaukši. ten yra stambulas, kurio norėdavau ir dažnai pamesdavau europinėj pusėj, nes neprisikasdavau prie minties, kad į jį reikia žiūrėti iš kitos. ten jis pilkas tiek kiek turėtų būti. groteskiškas, bet tik per sąsiaurio pločio atstumą. panašiai sutryptas kupriniuočių, bet jau mažiau kam rūpi. mažiau meester-the-best-kebab-here, labiau cigarete, maybe?

vizija nr. 2: brėžti stambulo žemėlapį. žymėti taškus, kurie atlaikys negeranoriškų lispoidų ataką, tokius kaip žvejų tiltas. arba bet kuris rajono turgus. apie žemėlapius jau kalbėta. kokiu būdu jo žemėlapy išlieka tokie taškai ir kaip jis laikosi ant gležnų savo šimto kojų su 12.5 mln.* dvikojų žinduolių ant kupros -- nežinau.

*as of 2010. bet netikiu. jokiu būdu.

alisa ir humpty dumpty pratęsia savo pokalbį apie skirtumus tarp pragmatikos ir semantikos --> čia.

If there is one conclusion to be drawn from the life of Leonardo, it is that procrastination reveals the things at which we are most gifted — the things we truly want to do. Procrastination is a calling away from something that we do against our desires toward something that we do for pleasure, in that joyful state of self-forgetful inspiration that we call genius.

,)

via Lispian