Toliau dėstomos mintys yra mano asmeninė nuomonė. Aš nieko neskatinu nei keisti seksualinės orientacijos (nes tai neįmanoma), nei užsiimti grupiniu seksu, nei kurti poligaminę šeimą. Šneku apie tokius dalykus, nes mano galva kaip egzistuojančiam reiškiniu, poligamijai skiriama nepagrįstai mažai dėmesio.
Kiekvienas turi savo poligamijos įsivaizdavimą. Pagalvokit, kas jums pirmiausia šauna į galvą išgirdus šį žodį? Biblija - kaip tai bjauriai tyčiojasi iš dievo valios? Turtingi arabai su pulku auksu ir šilkai apsikarsčiusių žmonų? O gal kažkam į galvą ateina mintys, kad iš esmės monogamija jau yra praeityje, nes ganėtinai dažna partnerių kaita primena poligamiją? Turbūt dažniau visgi poligamija siejama su moralės stoka, su dorovės neatitinkančiu elgesiu, psichologinėmis traumomis vaikams ir kitokiais gėriais... Savo samprotavimuose kalbėsiu apie poligamiją ne kaip apie daugpatystę, bet kaip apie bendrą ūkį (šeimą) iš daugiau nei dviejų suaugusių žmonių, kad ir kokia būtų jų lytis.
O ką jeigu monogamijos mes esame išmokyti lygiai taip pat kaip mums į galvas sugrūdamas heteroseksualumas? Augdami ir bręsdami daugiausia matom gausiai propaguojamas pilnas šeimas. Gerų pavyzdžių, blogų pavyzdžių, visokių pilna, bet tik monogamiškų. Juk mūsų niekas dažniausiai neklausia paauglystėje "kaip supratai, kad esi heteroseksualus?" tokie dalykai tiesiog preziumuojami. Lygiai taip pat niekas ir neklausia, "kelių partnerių norėtum savo šeimoj?", nes šeima pagrįsta ne santuoka yra amorali. Kaip žinia - tuoktis galima tik dviese.
Karts nuo karto išsišoka saujelė menininkų, kurie neslepia gyvenimo trise: pavyzdžiui didis poetas Majakovskis gyveno trise: jis, Lilia Brik ir jos vyras. Tačiau tuometinėje Rusijoje trikomponentė šeima turėjo šiokį tokį pagrindą - buvo susijusi su pažangiais intelektualiniais judėjimais. Rusijoje XX a. 3 dešimtmečiui būdingi pabandymai kurti "naują" moralę, pavydas vadinamas "buržuaziniu prietaru", gajus įsivaizdavimas, kad socializmo laikais šeima, kaip moters išnaudojimo prielaida atkris, bus paplitusios komunos, vaikų auklėjimas bei namų ruošos darbai bus patikėti specialiai tam įsteigtiems institutams. Tuo metu išleistas naujasis civilinis kodeksas civiline santuoka pripažino bet kokį moters ir vyro kohabitavimą, nereikėjo niekur eiti, nieko pasirašinėti, juolab tam nereikėjo kunigėlio. Aišku toks neapibrėžtumas ilgai neišsilaikė, tačiau dabar galima tokį reguliavimą vertinti kaip sąlyginai pažangų. Ypatingai šalyje, kur Seimas metai iš metų nesugeba nubalsuoti dėl partnerystės įstatymo, dėl to jį tiesiog atideda.
Tačiau šeima - nestovi vietoje. Sociologijoje jau seniai kalbama apie šeimos instituto krizę - šeima toli gražu nebėra tokia, kokia buvo prieš šimtus metų. Moterys nebepasitenkina vien gimdytojos ir pisamos mėsos vaidmeniu, o vyrams vis sunkiau būti vieninteliu šeimos maitintoju, bažnyčia praranda įtaką, daugėja nesantuokinių vaikų, kohabitavimo atvejų, homoseksualų ir pan., o visa tai pjaunasi su tradicine šeima. Bet tai nėra blogai, tai paprasta evoliucija. Negalima tikėtis kad visuomenė nesivystys vien todėl, kad nesivysto kažkokia knyga parašyta prieš daugiau kaip tūkstantį metų, lygiai taip pat kaip negalima tikėtis, kad vaikas užaugęs nebus homoseksualus vien dėl to, kad jo gimtoje šalyje buvo fanatiškai paminamos žmogaus laisvės (žodžio laisvė, garbė ir orumas, sąžinės laisvė).
Taigi ką aš teigiu?
1. Monogamija niekam nėra įgimta, tiesiog nėra tiek daug alternatyvų pavyzdžių ir teigiamos informacijos šiuo klausimu, todėl retas kuris apsvarsto poligaminės šeimos galimybę. Prie monogamijos esame pratinami ir jos mokomi panašiais būdais kaip ir heteronormatyvumo, seksizmo, kitų smegenų plovimo technikų atveju;
2. Poligamija nėra nei amorali nei prieštaraujanti dorovei, nes tai ką suaugę žmonės savanoriškai daro namų ūkyje ir lovoje nėra niekeno moralės ir dorovės reikalas;
3. Tiek poligamija, tiek poliginija tiek poliandrija yra žodžiai skirti apibūdinti padėtį, kurioje vyras ar vyrai yra svarbiau už moterį ar moteris (pvz: poligamija - daugpatystė, o kaip tada pavadinti situaciją, kai šeimą sudaro vyras ir dvi moterys, tačiau visi tiek myli tiek mylisi tarpusavyje? jeigu nesuteiksime žodžiui poligamija naujos prasmės, tokiose situacijose kai kurie partneriai gali būti sumenkinami lyginant su kitais, nelygiaverčiai.). Taip gali būti ir todėl, kad kai kuriems sunku suvokti kiek daug įvairių variacijų gali sudaryti šeimas, juk žmonės skiriasi ne tik lytimi, bet ir seksualine orientacija, o tradiciniai terminai orientuoti būtent į heteroseksualius santykius.
4. Vadinu tokį darinį šeima, nes kad ir koks autoritetas, kad ir kokį popierių priimtų, manęs niekad neįtikins, kad žmonės negali vadintis šeima, nors patys save tokia laiko, vien todėl kad neatitinka trečiųjų asmenų sugalvotų kriterijų;
5. Nesakau kad tai geresnis šeimos modelis, ar blogesnis. Visi jie turi tiek privalumų tiek trūkumų, svarbu žmonėms gerai;
6. Svarbiausias visus dominantis klausimas gali būti sprendžiamas taip - per vidurį miegama rotacijos principu. Taigi - pasikeičiant.
Kai dėjom apklausą blogo šoniuke apie poligaminę šeimą, net negalėjau pagalvot, kad didžioji dalis sudalyvavusiųjų pasisakys už poligaminę šeimą, negana to, dar ir patys tokios norės! Ir tada man stuktelėjo - gal jūs visai kitaip poligamiją suprantat??
Comments (3)
Bet poligamija apima abu variantus, poliginiją ir poliandriją, ar ne? Poligamija yra arba daugpatystė, arba daugvyrystė. Aš sakyčiau, tie terminai yra labiau heteronormatyvūs nei androcetriški: arba moteris+vyrai arba vyras+moterys, ir, žinoma, visi(-os) susisaistę(-čiusios) santuokos ryšiais. Man atrodo, kad tavo aprašomam variantui labiausiai tiktų žodis "polyamory", tik nežinau, ar liet. k. išvis turi jam atitikmenį. Yra ir būdvardis "polyamorous", vartojamas apibūdinti žmonėms, kurių netenkina monogamija.
Aš asmeniškai sunkiai įsivaizduoju tokią šeimą. Nesu prieš - manau, kad žmonės gali gyventi, kaip tik jiems(-oms) norisi, ir tokios šeimos turėtų būti įstatymo pripažįstamos. Vien dėl to, kad politikieriai(-ės) įkiša galvą į smėlį kaip stručiai, tam tikros žmonių grupės nuo to neišnyksta. Bet pati neįsivaizduoju savęs, nei, tiesą sakant, ko nors kito va taip va. Žmonės dviese nesugeba taikiai išsiskirti, o jeigu reikėtų tą padaryti trims arba daugiau? O gal kaip tik gerai, dviese riejasi, o kita(s) ar kiti(-os) - kaip mediatorius(-ė)?
Posted by Laisvo oro direktorė | November 7, 2010 8:57 PM
Posted on November 7, 2010 20:57
tie terminai yra tiek heteronormatyvūs tiek androcentriški. Poliandrija dažniausiai paplitusi ten kur vyrauja patriarchija, mergaičių žudymas, kur trūksta moterų. Pvz. du broliai "apsiveda" su viena moterim, su ja abu mylisi, ji pastoviai nėščia, vaikai laikomi jų abiejų, nes nebūna galimybės nustatyti biologinio tėvo. Dabar tai jau nėra paplitusi praktika, draudžiama, kadangi išnaudoja moteris. O kad poliandrija bent kiek būtų kur nors panaši į tokią daug patystę, kurią propaguoja tarkim arabai - man niekad neteko girdėti.
Ir tikrai, polyamory labai tiktų tam ką čia mėginau aprašyti :D
Manau kad tie žmonės kurie taip gyvena, galbūt turi kitokius nei poroje paplitusius problemų sprendimo būdus. Daug kas kitaip tokiu atveju, manau sunku teoriškai spręsti sproblemas, su kuriomis neteko ir ko gero neteks susidurti. Būtų labai įdomu atlikti kokius nors tokių šeimų stebėjimus :D
Posted by Šviesa | November 8, 2010 1:46 PM
Posted on November 8, 2010 13:46
"Poliandrija dažniausiai paplitusi ten kur vyrauja patriarchija, mergaičių žudymas, kur trūksta moterų."
Atrodo, jeigu moterų trūkumas, jos turėtų turėti pasirinkimą, bet išeina kaip visada.
"Pagalvokit, kas jums pirmiausia šauna į galvą išgirdus šį žodį? Biblija "
Na, gal ne pirmiausia, bet ateina į galvą: ten juk netrūksta poliginijos pavyzdžių.
Posted by Laisvo oro direktorė | November 8, 2010 8:25 PM
Posted on November 8, 2010 20:25