depromilia

Prieš porą dienų sukaliau pirmą savo gyvenime inkilą. Tą patį vakarą įkėliau jį į obelį savo kieme. Tik deja nelabai aukštai nes tingėjau traukti ilgesnes kopėčias. Nepaisant to, susidomėjimas inkilu buvo didžiulis. Nuo pat ryto kažkokių paukštukų porelės skraidžiojo aplinkui, apžiūrinėjo inkilą iš vidaus ir iš išorės ir visaip jį tikrino. Šokinėjo ant stogo, stryksėjo ant artimiausių šakelių ir panašiai. Tačiau, kad ir koks didelis susidomėjimas būtų buvęs, niekas iki vakaro į inkilą taip ir neįsikėlė.

Greičiausiai inkilas buvo per žemai ir blogoje vietoje. Tad nusprendžiau perkelt jį į kitą vietą. Taigi, pasiėmęs ilgesnes kopėčias perkėliau mažosios architektūros šedevrą ant aukščiausios obels šakos. Manau tokioje vietoje aš ir pats mielai gyvent norėčiau. Belieka tik sulaukti, ar paukštukai tos pačios nuomonės. Nuo šiandienos ryto vykstančios intensyvios inkilo apžiūros bei šokinėjimas ant jo stogo teikia daug vilčių, kad jame vis tik kas nors apsigyvens.

Posted by at 10:14 | Permalink | Comments (2)

Šiandien į darbą nutariau važiuoti dviračiu. Nusileidus Maironio gatve nuo kalno, prieš pat posūkį į Užupį, iš priešpriešio iššoko džipas, kuris dideliu greičiu suko į Užupį. Suprantama, mano buvo pagrindinis. Per trumpą akimirksnį supratau, kad jei nesustabdysiu tuoj pat, jis mane tikrai nuskins. Taigi iš visos jėgos paspaudžiau stabdžius ir sulėtintai stebėjau, kaip verčiuosi per priekinį ratą visai šalia džipo priekio (kadangi mano priekiniai stabdžiai stabdo žymiai geriau). Bet visgi ne po ratais. Tačiau visai nedaug trūko. Išsidrėbiau ant asfalto tiesiai ant alkūnės ir kelienio. Džipas net nestabtelėjęs nurūko Užupio link. Iškart prie manęs prisistatė kažkoks užsienietis ir pasiteiravo ar viskas ok. Po akimirkos skausmas atslūgo ir paskiau jam "ačiū viskas tavrkoj". Ir dar pridėjau, kad vairuotojas VISIŠKAS ŠIKNA. Taip, jis sutiko - vairuotojas šikna. Gaila nespėjau užsirašyti numerio. Buvo dar keli žmonės, kurie viską matė, tačiau numerio niekas nematė. Žiopsojo, toks vaizdas visai nesupratę, į mane. Tad sėdau ant dviračio ir nuvažiavau į darbą.

O per pietus, manęs einančio per perėją vėl vos nenukalė kažkoks debilas. Bet viskas buvo ne taip įspūdinga. Svarbu, kad ir vėl aplankė aiškus supratimas, kad plyta gali užkrist ant galvos nori tu to ar nenori...

Posted by at 17:57 | Permalink | Comments (7)