« März 2007 | Main | April 2010 »
13.04.07
11.04.07
Šnekučių landynė
Papildant temą apie kabokus, noriu taip pat pasidalinti įspūdžiais apie vieną užeigėlę Užupy. Nežinau ar čia alus mane buvo paveikęs ar kas, bet pirmas apsilankymas tame kaboke buvo labai pozityvus. Tuo tarpu, kai buvau antrą kartą, nuotaiką sugadino ten sėdintys kažkokie ale-naciai-ar-nenaciai. Bet buvo penktadienio vakaras, tai gal jie ten netyčia buvo užklydę. Juk penktadieniais marozų ir visur kitur būna pilna. Bet šiaip labai nesinorėtų, kad tas bariux taptų, dar vieną tėvynės patriotų susirinkimo vieta. Na bet apie viską nuo pradžių.
Vieną vėlyvą vakarą ėjau su šuniu Užupiu ir piktinausi, koks jis tapo nemielas. Nebeliko kažkokios savitos dvasios, kuri dvelkdavo ten, kai dar mokiausi 16 vid. mokykloje. Taip beniurzgėdamas priėjau buvusią šaudyklą, kuri vėliau tapo kažkuo, dar vėliau Raganų Užeiga, o kurį laiką stovėjo tuščia. Ir ką gi? Prie minėtos užeigos mano akį patraukė kvietimas paragauti tikro kaimietiško gyvo sveiko alaus. Be to, intrigavo užrašas ant durų, kad baro šeimininkas yra šnekutis ar kažkas tokio. Iš pradžių kiek abejojau ar užsukti vidun nes buvau su šunimi. Be to, kiek prisiminiau buvusią Raganų užeigą, ji padarė man ne kokį įspūdį - pelėsių kvapas, nyki pseudo-kaimiška aplinka su atsipalaidavusiais marozais, kažkokios šlykščios užuolaidėlės etc. Tačiau, kiek pagalvojęs nusprendžiau, kad išlenkti kaimiško alaus bokalą be jokios progos ir neplanuotai būtų visai neprošal. Tuo pačiu, būtų įdomu susipažinti su šnekučiu šeimininku bei išsiaiškinti situaciją. Ir ką gi? Bare buvę 6 lankytojai buvo mums palankiai nusiteikę. Publika iš pat pradžių priminė Hašeko knygų herojus - nuo depresyvaus vienišo studento bei jaunų moksleivių porelės iki dviejų linksmų vyrukų iš provincijos dabojusių girtą inteligentiško, bet kiek arogantiško veido "plunksnos brolį" (bent man taip pasirodė). Pastarieji, kol laukiau baro šeimininko, pasisiūlė prižiūrėti mano šunį. Kaip jie išsireiškė - "kad negąsdintų lankytojų". Čia prasidėjo diskusija apie šuns
kvapą, kuris vieno iš vyrukų nuomone, atsiranda šuniui, kai šis ateina iš šalto oro į šilumą. Tada, anot jo, šuns vidaus organai atšyla ir skleidžia nemalonų kvapą. Į mano sarkastišką repliką, kad pas žmogų yra viskas atvirkščiai, jis sureagavo rimtu pritarimu. Kad ir kaip ten bebūtų baro šeimininko teko laukti ilgai. Už pertvaros, reikia manyti virtuvėje, girdėjosi garsai, tačiau ilgai niekas nesirodė. Per tą laiką spėjau išstudijuoti meniu. Jį sudarė net keletas naminio alaus rūšių - nuo pilstomo kaimiško nefiltruoto iki Pasvalio rajono alaus daryklų butelinio, naminė gira, tipiški mėsos patiekalai, bei kelios rūšys pupų (kurių viena lyg ir be mėsos!). Galų gale pasirodė ir pats šeimininkas, kuris šnekumu tikrai nepasižymėjo (kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo tik šeimininko pagalbinis). Paklaustas kurį alų rekomenduotų, kažką ilgai mykė, o paskui pasakė, kad alaus negeria. Taigi, užsisakiau aš "Užupio" filtruoto alaus ir prisėdau prie moksleivių porelės.
Netrukus baro lankytojų gretas papildė metalistų (neįdomių) pora bei paties Šveiko prototipas - seniokas su staliaus chalatu bei "militarska" kepka. Kaip ir tikrasis Šveikas jis oriai užsisakė bokalą alaus, išlenkė jį prie baro ir išėjo. Tuo tarpu, alus man ir kitiems svečiams atrišo iežuvius ir bare prasidėjo viktorina "atpažink seną padargą". Mat baro interjeras yra pilnas visokių antikvarinių lietuviško kaimo atributų - nuo mechaninio dalgio galąstuvo bei karvės oda aptraukto skydo iki ledbačių (monstriškų batų skirtų vaikščioti per ledą, panašių į šiuolaikinius kalnų slidinėjimo batus) bei kitokių neaiškios paskirties daikčiukų. Chaotiško baro interjerą papildo nuotraukos bei alaus atributika, kurios nemažą dalį sudaro įvairios senos "Žigulinio" etiketės.
Taigi, linksmai pasibuvęs su visai nepažįstamais draugiškais žmonėmis bei paragavęs skanaus alaus netikėtai atrastoje erdvėje, uždėjau pliusiuką Užupiui. Deja, antras kartas buvo ne toks malonus, dėl minėtų jaunųjų lietuvininkų. Taip pat, lankantis ten antrą kartą, teko susipažinti ir su tikruoju baro šeimininku, tarytum nuo "Ūkininko patarėjo" viršelio nužengusiu, simpatišku ūsuotu skrybelėtu dėde. Beje pastarąjį jau tikrai būtų galima pavadinti šnekučiu. Na bet kokiu atveju, tai tikrai būtų šauni skylė, jaukiam pasisėdėjimui po darbų, jei reikalo negadintų tam tikri elementai...