« Biometrija, Lietuva | Main | Inkilas »

Pavojingas pasivažinėjimas

Šiandien į darbą nutariau važiuoti dviračiu. Nusileidus Maironio gatve nuo kalno, prieš pat posūkį į Užupį, iš priešpriešio iššoko džipas, kuris dideliu greičiu suko į Užupį. Suprantama, mano buvo pagrindinis. Per trumpą akimirksnį supratau, kad jei nesustabdysiu tuoj pat, jis mane tikrai nuskins. Taigi iš visos jėgos paspaudžiau stabdžius ir sulėtintai stebėjau, kaip verčiuosi per priekinį ratą visai šalia džipo priekio (kadangi mano priekiniai stabdžiai stabdo žymiai geriau). Bet visgi ne po ratais. Tačiau visai nedaug trūko. Išsidrėbiau ant asfalto tiesiai ant alkūnės ir kelienio. Džipas net nestabtelėjęs nurūko Užupio link. Iškart prie manęs prisistatė kažkoks užsienietis ir pasiteiravo ar viskas ok. Po akimirkos skausmas atslūgo ir paskiau jam "ačiū viskas tavrkoj". Ir dar pridėjau, kad vairuotojas VISIŠKAS ŠIKNA. Taip, jis sutiko - vairuotojas šikna. Gaila nespėjau užsirašyti numerio. Buvo dar keli žmonės, kurie viską matė, tačiau numerio niekas nematė. Žiopsojo, toks vaizdas visai nesupratę, į mane. Tad sėdau ant dviračio ir nuvažiavau į darbą.

O per pietus, manęs einančio per perėją vėl vos nenukalė kažkoks debilas. Bet viskas buvo ne taip įspūdinga. Svarbu, kad ir vėl aplankė aiškus supratimas, kad plyta gali užkrist ant galvos nori tu to ar nenori...

fahrrad_02.jpg

Comments

vis pagalvoju apie akciją "nepraleisi dviračio, praleisi į nosį"

sad.
aš kartais tyčia erzinu mašinose sėdinčius vairuotojus, kai matau, kad mano prigimtinė teisė vaikščioti žeme pėsčiom juos erzina. per perėjas tada einu lėtai. nes man patinka vaikščioti ir neskubėti, kai tik galiu. ne per perėjas irgi einu lėtai, nes tada kartoju sau 'man poxui, kad kažkas viską išasfaltavo, nes dievulis mane sukūrė pirmiau vaikščioti, o tik po to važinėti geležiniuose įtaisuose'.

frao, vat kaip tik todėl ir vyksta pastovi konfrontacija. O aš visada stengiuosi praleisti pėstyjį. Todėl, kad tikrai jo pirmumas, bet kai prasideda išsipisinėjimai, man kantrybė irgi baigiasi ir norisi pavėžint tokius ir tokias ant variklio dangčio.
Pėsčiojo teises apibrėžia taisyklės, bet vairotojo pastarosios neįpareigoja būt mandagiu, tad natūralu, kad spjūviu į šypseną abipusis supratimas nesiugdo.

Na mano atveju, tikrai jokios provokacijos nebuvo. Tiek važiavau, tiek ėjau kaip normalus eismo dalyvis. Bet vis tik pritarsiu Habliceliui, kad savitarpio pagarba yra svarbiau nei provokacija. Nes pastaroji visai netinka kvailiui. Bet kadangi esu dar ir vairuotojas, tai galiu pasakyti, kad kavilių, vairuotojų tarpe, tikrai netrūksta. Todėl negerbiami nei pėstieji, nei kiti ratuoti ir mechanizuoti.

Tarp vairuotojų kvailių daugiau, o priežastis paprastutė: kvailiausi pėstieji neišgyvena.

prirašiau daugybę raidžių šia tema čionais:

http://blog.hardcore.lt/ve/archives/008614.html

Hablicelis: nea, kai matau, kad vairuotojas mano pamatinę teisę naudotis savo kojom supranta (o tai labai aiškiai matosi vairuotojo veide) aš pagarbiai žingsniuoju, netrukdydamas eismo ir dar draugus (matomus ar nematomus) paraginu.