Audro

Statom palapinę. Pastatom apatinę dalį, užmetam viršutinę - stogą. Lendam šitu stogu, kad privirtint jį prie apatinės dalies. Čiūvakas vietoj kuoliukų naudoja laukinių kmynų šakeles, o šalia manes guli Angela Merkel ir pochujistiškai rūko cigaretę. Su jos žarija vis paliečia stogą, o nedarūkius pusės numeta ant žolės. Po palapinės stogu. Paimu tą cigaretę, pasiunčių A.M. nachui ir lendu iš po stogo. Kokia graži palapinė, geltona, bet ne mano.
Pabundu.

Pastaba. Be iškarpytų žolių lengviau atsiminti sapnus. Valio!

Išlendu iš sodybos į lauką. Katik lijo. Aplinkui šlapia. Einu prie stalinio kompiuterio, kuris yra lauke, šalia tento-palapinės. Jis stovi ant stalo pasidengęs vandens balutėm, o šalia didelis tentas po kuriuo sausa kėdė. Seku prailgintuvą nuo namo iki kompiuterio. Per vidurį jis (prailgintuvas) sujungtas susukus atvirus laidus. Aplink šlapia. Toliau tesiu žygį link kompiuterio palei laidą. Kaip minėjau, kompiuteris aplytas, sušlapęs. Perbraukiu ranka per "kompo dėžę" ir drasiai jungiu power mygtuką. Kuriasi jis lėtai, pasigirsta keisti garsai, pradeda braškėti. Lempa sodyboje pradėjo mirgsėti. Spaudžiu power mygelį ir išjungiu pc.
Pasigirsta dūžtančio stiklo garsas. Apsidairau. Dar kartą. Apsidairau ir pamatau, jog kažkas lenda į pirtį-sandėliuką pas senelius. Po poros sekundžių aš jau ten, lendu į vidų žiūrėti kas vyksta. Viduj pamatau kažkokį senį, nusisukusį nuo manes. Iš sandeliuko išlenda kitas senis, labai panašus į mano senelį. Jis užsimojęs plaktuku kažką rėkia. Tada atsisuka nusisukęs senis, nepanašus į mano senelį, ir nesuprantu kas vyksta. Suprantu, jog senelis bando man suduoti per galvą didžiuoju plaktuku, kurį jis jau užsimojęs. Kažkaip greitai sugebu įlyst į sandėliuką ir pasiimtu mažesnį plaktuką. Senelio plaktukas jau skrieja į mane, bet aš sugebu perpist seneliui per galvą su savo plaktuku. Jis griūva susirietęs ant žemės, susiėmęs už galvos. Atsisuku į senį, kuris nepanašus į senelį. Klausimas galvoj - kas šitas?. Pisu ir jam per smilkinį. Kaip ir senelis, šis krenta ant žemės susirietęs. Prieinu prie senelio ir visaip jį bandau prižadint. Šiek tiek juda, lyg merkia akis. Šaukiu garsiai jo vardą.
Pabundu.

Esu tualete. Yra trys kabinos su durim ir jos visos užimtos. Labai noriu myžt. Einu prie tolimiausios ir pradedu myžt ant durų rankenos. Lengvumas aplanko mane ir vos tik užsisegu klyną, atsidaro pastarosios kabinos durys. Išvystu ne ką kitą, kaip devintos klasės kūno kultūros mokytoją G.V., taipogi žinomą Karabaso pravarde. Įžvelgiu plačią šypseną tarp užžėlusios barzdos ir suprantu, jog nusipelniau bausmės. Nusileidžiu metaliniais laiptais, pritupiu susiėmęs delnais kelius. Jis prieina prie manes ir užsimoja ranka. Užsimerkiu ir bandau nusiraminti, apie nieką negalvoti, laukiu to pliaukštėjimo per veidą. Praeina kelios akimirkos ir išgirstu pliaukštelėjimą. Keista, kad nieko nepajutau, gal tikrai negalvojimas apie nieką nuima skausmą. Atsimerkiu, pamatau dar platesnę šypseną ir suprantu, kad mane apgavo. Įtaręs mano klastą, Karabasas suplolo rankom. Ir štai aš atsimerkęs, gavoju kaip mane apgavo ir matau atskriejančią, riebų ir mėsingą jo delną. Tiesiai man į žandą.

Pabundu ir juokiuosi.

Atsirandu. Prieš akis išlenda lentelė siūlanti įsigyti ginklų. Išjungiu ją ir išlendu iš šešėlio. Bėgu link artimiausių durų per netikros saulės nušviestą netikrą smėlį. Įbėgu į vidų. Ten daug visokiausių dėžių. Akių kraštu matau statistiką, kad miršta mano kompanjonai. Aš pradedu stumdyti dėžes ir per jas šokinėju. Vienu metu sunku užšokti nuo vieno pakilimo ant kitos dežės. Šokinėju šokinėju ir niekur neužšoku. Tada pasiaukštinu tą vietą ant kurios esu, su kita dėže ir užšoku ant dar kitos dežės. Op op ir aš jau ten kur norėjau būti. Čia randu vaistinėlę ir porą maišų. Juos atidarau, o ten visokie termosų dangteliai, išmarginti įvairiausiais raštais, taipogi įvairiausių spalvų flomasteriai (salotinį, žalią, geltoną, oranžinį, žydrą deduosi į kuprinę), randu ir kažkokią dirbtinės odos tašę , kurią persimetu per petį.
Čia pat iš už pravirų durų išlenda priešininkas ir pradeda šaudyt į mane. Aš išsitraukiu pistoletą ir šaudau atgal į jį. Jis išbėga į lauką ir lenda į artimiausią rūsį. Aš nuseku paskui jį. Esame mažam rūselyje. Jis šaudo į mane ir jam baigiasi kulkos. Aš šaudau jam į galvą ir stebiuosi, kad jis nemiršta. Baigiasi kulkos ir man. Pasiimu peilį, išsitraukia peilį ir mano priešininkas. Vanojamės peiliais. Aš prieinu prie vaistinėlės ir bandau pasigydyt. Nepasigydau, ir sakau priešininkui "kažkokia nesamonė". Abu sustojam pjaustęsi. Pasivaišinu priešininko cigarete, einam parūkyt į lauką. Ten iš patalpos kurioje šokinėjau, išvirsta dar du priešininkai su dideliais ginklais. Aš jiem sakau "e chebra, davai aš parūkysiu ir tada galėsit mane nušaut". Jie sako "jo, gerai".

Pabundu.

Artėju prie bėgių. Turbūt norėčiau juos pereiti. Staiga išvystu iš kairės greitai artėjantį traukinį, prisiartinu arčiau prie bėgių. Traukinys visai šalia, bet negaliu pajudėti, ir jis jau skrieja pro mane. Pabundu. Išgirstu balsą sakantį "reikėjo bėgt per bėgius". Pabundu. Ar pabundu, ar pabundu - pabundu?

Buvo dar kažkas bet pamiršau.

Kaip titanikas,
Filme Inception.

Keletas iš jų.

Su broliu vaikštom po miestą, ir su mumis vaikšto koks tai senas hipis. Kažką kalbam, vaizdai keičiasi prieš akis mums bekalbant. Atsiduriu bute. Randu virtuvę, ir į ją įėjęs pamatau tris hipius ir brolį, už stalo, paskendusį dūmų kamuoliuose. Prisėdu ant suolelio. Brolis perduoda suktinę šalia manes sėdinčiam hipiui, su kuriuo vaikščiojom po miestą, o šis perduoda suktinę man. Priešais mane sėdi hipė moteris ir kažką tyliai sako. Aš pagalvoju, kad jei jau brolis apturėjo suktinę, tai galiu ir aš. Drebančiom rankom graibstau tą suktinę, iš hipariko sėdinčio šalia, rankų. Man pavyksta ir drebančiom rankom kišu ją, tarp rodomojo ir vidurinio pirštų, gniaužiu kumštį ir kišu jį prie burnos. Dar visas tartu. Įtraukiu dūmą, ir perduodu sukalą moteriai priešais. Išpučiu.

Pabundu. Užsimerkiu.

Juoda. Pagalvoju "taigi aš sapnuoju. Noriu pamatyt dabar dangų. Ne, ne, žolę, žolynus, jais apaugusias kalveles. Šūdas. Noriu skristi". Padangė, ar dangus, žodžiu aukštai ore. Skrendu aš ir šalia dar kažkokia moteris. Stebiu tai iš šalies. Skrendu, skrendu, skrendu. Staiga atsitrenkiu į palmę ir išlendu iš jos vainiko, kaip per kokį multiplikacinį filmuką. Juokiuosi. Matau save iš šono besijuokiantį palmės vainike. Tuo pačiu matau save gulintį lovoje, atsimerkusį su žaliai blizgančiom akim.

Pabundu.

Paskutinis.

Prieš akis iškyla rytietiškas senoviškas miestas. Namai visi vienodi, su medniais, rudai nudažytais, rastais ir baltom sienom. Pilki riesti stogai. Vaizdas pasisuka į dešinę ir kyla į viršu. Kadangi visi namai vienodi ir simetriškai sustatyti, matosi gražus vaizdelis. O namų tiek daug... Ir kažkioj kaip ir miesto aikštėj matosi didelis bokštas. Klaojau po tą miestą, ir vienoje gatvelėje pamačiau driežą. Galvoj išgirdau jo, turbūt, lotynišką pavadinimą. Jis buvo žalsvas, su tamsiai žaliais ratilais ant kūno šonų. Oda plonytė, regis jog persimato kaulai. Tad seku paskui šį driežą keletą žingsnių, ir iš už akmens iššoka maža, salotinės spalvos varlytė. Tas pats balsas viduje sako "šis driežas minta mažais gyvunėliais". Op ir pagauna liežuviu tą varlę, ir ta varlė su tuo visu liežuviu jau lekia į driežo burną.

Išgirstu žadintuvą. Pabundu.

Dabar tik tiek prisimenu, bet naktį daug sykių budinausi ir sunku buvo miegoti.
Tai tiek.

Sprendžiant iš kambario dydžio ir jo apstatymo visokiausiais daiktais ir daikteliais - namas didelis ir jame visko daug. Dominuoja šiltos gintaro - šviesaus medžio spalvos. Ant staliukų, lentynėlių, kampuose ir pakampėse pilna visokios smulkmės. Einu link stiklinių durų, kurios veda į lauką. Išeinu į kiemą. Priešais mane žalia veja, už jos kukurūzų laukas, dešiniau visokie gėlynai. Ir daug žmonių. Kas vaikščioja porom, kas grupelėm, o štai vietose matosi ir susibūrimai. Link vieno jų, esančio tarp gėlynų, aš ir patraukiu. Ant kaklo kabo "zenius", nutraukiu kukurūzų lauką. Prieinu prie asmenų susibūrimo. Visi sustingę, žiūri į vieną tašką. Bandau suprast ką jie daro, bet čia pat pamatau rudenines rožes ir visą dėmesį sutelkiu į jas. Ilgi ir ploni jų kotai, su spygliais ir lapais. O lapai sodriai žali. Tik štai tarp jų pamatau vieną, lyg prašantį į jį atkreipti dėmesį, gelsvą lapą. Vėl sugriebiu aparatą ir ieškau kokios geresnės kompozicijos. Geltonas gaunas vidury, o aplink žalia. Tuo metu jaučiu kaip drėksta oras, ir po truputį niaukiasi. Pradeda lengvai krapnoti. Žmonės vis dar sustingę, tad spjaunu į juos ir einu toliau. Dabar esu tarp gėlynų ir kukurūzų lauko. Prinu proskyną kukurūzų lauke. Kaip koridorius. Pasuku per jį. Kitame gale - žaliai pilka pieva. Dešinėje pusėje, už kokių penkių šimtų metrų, matau aptvertą ūkinį kompleksą. Traukiu link jo. Išėjus toliau nuo kukurūzų link tų ūkinių pastatų, atsiveria vaizdas, kuriame prieš tai buvau ir aš. Didelis medinis namas, žalia veja, gėlyno kraštas. Krapnojimas pasikeitė į lengvą lietų, ir kaip grybai po lietaus, taip žmonės per lietų pradėjo atsirasti ir greitai judėti. Matyt ieško pastogės nuo lietaus. O aš jau priėjau prie ūkinio komplekso. Pro vartelius žengiu į vidų. mėšlo kvapas, žmonės pastogėse, dublas po kojom, arkliai arklidėse. Einu po pastoge. Galiu eit tiesiai, prieiti tvorą kuri žymi ūkinio komplekso ribą, išeiti ant takelio ir eit ten kur pradėjau - į šiltą ir didelį medinį namą. Taip ir darau. Einu pro arklius arklidėse ir žmones pastogėse, praeinu per vartelius, traukiu link namo akmenukais grįstu takeliu link namo. O lietus įsismarkavo ir jau lyja gan stipriai. Štai namas ir aš, per stiklines duris, žengiu į vidų. O čia didelė erdvė, ta pati šilta spalva, daug daikčiukų ir klaidžiojantys žmonės. Manau, jog ieško pagrindinio išėjimo ir nori namo. Nes lyja ir šlapia lauke. O sedėti šitam dvare niekas nenori. Aš irgi. Bandau prisiminti kaip iki čia atėjau nuo paradinio įėjimo. Einu į kitą kambarė, iš jo pasuku į dešinę, į kitą kambarė, dar į kitą, į kairę, laiptais į viršų, koridoriuje tiesiai, į dešinę, sukti laiptukai į dešinę, pereinu kambarį, suku dešinėn, kairėn, tiesiai, kairėn, laiptukai... Nerandu kaip išeiti. Sutinku šitoj vietoj porelę, jie matosi irgi nesupranta kaip išeit. Nors, regis, išėjimas jau čia pat. Praeinu pro juos, lipu laiptukais iki aikštelės, kur laiptai užsisuka į dešinę, ir gal būt matau išėjimą.

Pabundu.

Sapno vietos planas iš viršaus, mastelis gali nesutapti

Sapnavau, kad su kolega V. esam degalinėj, ir pažvelgiau į kuro kainas, ir buvo parašyta kad 98 benzinas kainuoja 6.80lt, o dyzelis 3.40lt. Gal kas išaiškins ką tai reiškia?
Dar pačioj degalinėj ieškojau snikerso, o pardavėja sako "imk du, ir gal dar nori [kažkokių] saldainių porą nusipirkt?".

Arba nesveikas arba labai įdomus.
Ar kaip ten.

Kažkaip arba taip arba netaip.
Sapnavau, kad esu kokiam tai garaže.
Paskui jis išsitempė ir patapo šiaip didele patalpa.
Apsidairau ir prieš mane atsiranda dviračio rėmas.
Tamsiai mėlynas.
Plentinukas.
Ant jo parašyta Старт - Шоссе.
Be galinio rato.
Sėdu ant jo ir minu.
Ir apvažiuoju ratą aplink patalpą.
Grįžtu į ten kur pradėjau.
Nulipu nuo dviračio.
Ar vienračio.
Tyrinėju jį.
Kokia įdomi dviguba grandinė.
Sukinėju pedalus.
Šiaip dalys blizga kaip naujos.
Pabundu.

Joo, dviračiai sukasi galvoj.