Audro

Sprendžiant iš kambario dydžio ir jo apstatymo visokiausiais daiktais ir daikteliais - namas didelis ir jame visko daug. Dominuoja šiltos gintaro - šviesaus medžio spalvos. Ant staliukų, lentynėlių, kampuose ir pakampėse pilna visokios smulkmės. Einu link stiklinių durų, kurios veda į lauką. Išeinu į kiemą. Priešais mane žalia veja, už jos kukurūzų laukas, dešiniau visokie gėlynai. Ir daug žmonių. Kas vaikščioja porom, kas grupelėm, o štai vietose matosi ir susibūrimai. Link vieno jų, esančio tarp gėlynų, aš ir patraukiu. Ant kaklo kabo "zenius", nutraukiu kukurūzų lauką. Prieinu prie asmenų susibūrimo. Visi sustingę, žiūri į vieną tašką. Bandau suprast ką jie daro, bet čia pat pamatau rudenines rožes ir visą dėmesį sutelkiu į jas. Ilgi ir ploni jų kotai, su spygliais ir lapais. O lapai sodriai žali. Tik štai tarp jų pamatau vieną, lyg prašantį į jį atkreipti dėmesį, gelsvą lapą. Vėl sugriebiu aparatą ir ieškau kokios geresnės kompozicijos. Geltonas gaunas vidury, o aplink žalia. Tuo metu jaučiu kaip drėksta oras, ir po truputį niaukiasi. Pradeda lengvai krapnoti. Žmonės vis dar sustingę, tad spjaunu į juos ir einu toliau. Dabar esu tarp gėlynų ir kukurūzų lauko. Prinu proskyną kukurūzų lauke. Kaip koridorius. Pasuku per jį. Kitame gale - žaliai pilka pieva. Dešinėje pusėje, už kokių penkių šimtų metrų, matau aptvertą ūkinį kompleksą. Traukiu link jo. Išėjus toliau nuo kukurūzų link tų ūkinių pastatų, atsiveria vaizdas, kuriame prieš tai buvau ir aš. Didelis medinis namas, žalia veja, gėlyno kraštas. Krapnojimas pasikeitė į lengvą lietų, ir kaip grybai po lietaus, taip žmonės per lietų pradėjo atsirasti ir greitai judėti. Matyt ieško pastogės nuo lietaus. O aš jau priėjau prie ūkinio komplekso. Pro vartelius žengiu į vidų. mėšlo kvapas, žmonės pastogėse, dublas po kojom, arkliai arklidėse. Einu po pastoge. Galiu eit tiesiai, prieiti tvorą kuri žymi ūkinio komplekso ribą, išeiti ant takelio ir eit ten kur pradėjau - į šiltą ir didelį medinį namą. Taip ir darau. Einu pro arklius arklidėse ir žmones pastogėse, praeinu per vartelius, traukiu link namo akmenukais grįstu takeliu link namo. O lietus įsismarkavo ir jau lyja gan stipriai. Štai namas ir aš, per stiklines duris, žengiu į vidų. O čia didelė erdvė, ta pati šilta spalva, daug daikčiukų ir klaidžiojantys žmonės. Manau, jog ieško pagrindinio išėjimo ir nori namo. Nes lyja ir šlapia lauke. O sedėti šitam dvare niekas nenori. Aš irgi. Bandau prisiminti kaip iki čia atėjau nuo paradinio įėjimo. Einu į kitą kambarė, iš jo pasuku į dešinę, į kitą kambarė, dar į kitą, į kairę, laiptais į viršų, koridoriuje tiesiai, į dešinę, sukti laiptukai į dešinę, pereinu kambarį, suku dešinėn, kairėn, tiesiai, kairėn, laiptukai... Nerandu kaip išeiti. Sutinku šitoj vietoj porelę, jie matosi irgi nesupranta kaip išeit. Nors, regis, išėjimas jau čia pat. Praeinu pro juos, lipu laiptukais iki aikštelės, kur laiptai užsisuka į dešinę, ir gal būt matau išėjimą.

Pabundu.

Sapno vietos planas iš viršaus, mastelis gali nesutapti