Seniai galvoj sukosi mintis apie išvyką į gamtą žiemą. Ne, ne tokią, kad su mašina nuvažiuoji į Kernavę ar Trakus, išgeri kažko stipresnio ir sėdi į mašiną atgal. Viliojo variantas be palapinės su nakvyne prie laužo. Tai atrodė ekstremalu, nauja ir nepatirta. Ir štai šį savaitgalį vyko žygis pavadinimu Trys dienos - dvi naktys. Na ir sudalyvavau jame.
Penktadienį vakare susitikome traukinių stoty, nusipirkom bilietus, ir judėjom į pietų pusę. Traukiniu paskutinį sykį važiavau tik pernai Indijoje, o šitoj žemėj tik užpernai. Traukiniai modernizuoti, langai atsidarinėja, o ne su teipu suklijuoti, naujoviškos sėdynės, girti konduktoriai... Taip ir nepatikrino bilieto. Smagiai sedėjom vagone, gal smagiau būt buvę, jei kas būtų matęsi per langą, bet kolegos aplink smagiai bendravo ir nebuvo laiko liūdesiui.
Išlipam Matuizose, ir tada suvokėm kiek mūsų žygeivių yra - devyniolika. Po bendro inventoriaus išsidalinimo kyla klausimas kur eiti. Ilgai nedvejoję einam per miestelį, turbūt į pietų pusę, einam kokį kilometrą asfaltu, kol randam įsukimą į pamiškę. Sukam ten, ir einam atgal link miestelio kilometrą lygiagrečiai asfaltuotam keliui, tik jau per proskyną. Biškį fail, bet svarbiausia kol einam - tol nešalta. Prieinam vandens bokštą - baltąją musmirę ir ugniagesių bokštą. Drasiausi lipa į pastarajį. Palaukiam jų ir tesiam kelionę per miestelio pakraštį jau į vakarų pusę. Išeinam į arimus. Sniegas pasidengęs plutele, kuri kartais išlaiko žygeivį, o kartais pasiunčia jį gilyn į pusnį. Taip prieinam melioracijos griovį, ir ten prasisuka pirma fleškutė. Toliau einam palei melioracijos griovį ir prieinam sodybas. Linksmai įtarinėjam kur pardavinėja kontrabandines cigaretes ir kaukolinį. Padvelkia nemaloniais aromatais ir traukiam į mišką. Praeinam fermą, prieinam sodybą, loja šuo. Lendam į mišką gilyn. Einam einam ir prieinam apsnigtą pelkę. Iš priekio pasigirsta burnojimai dėl vandens. Nusprendžiama greit perbėgti apsnigtą pelkę. Bėgam po vieną. Kai atėjo mano eilė, moviau greit iš už medžio, bet po keleto žingsnių koja įsmigo į pusnį, ir tiesiai galva smigau į sniegą. Juokinga tikrai, bet situacija tokia, kad kojos vandeny, ir reik greičiau pamiršt juoką ir dingt iš čia. Bandau keltis, o kuprinė užvirtus ant galvos, ir sukaupęs jėgų sugebu atsistoti ir pasišalinu į saugią vietelę. Čia supratau, jog gera avalynė yra gera avalynė ne šiaip sau. Pėdos sausos ir nuotaika tik gerėja. Toliau tesiam kelionę per nepramintus miško takus. Skaičiuoju kiek žingsnių atlaiko sniego pluta, kol įlužta su manimi. Suskaičiuoju iki dvidešimt trijų. Einam palei elektros liniją, leidžiamės nuo šlaito per pusnis, kol prieinam miško kelią. Juo ir einam, einam ir einam. Kažkaip atsilikom nuo priekio, sekam pėdom per pusnis ir štai jau matosi pirmoji stovykla. Šalia nuvirtusios pušies, ant šlaito prie merkio. Renkamos malkos, semiamas vanduo, kuriamas laužas, dalijamasi arbata, sumuštiniais ir kitom gėrybėm. Sukasi ratai, keliauja iš rankų į rankas, nuo burnos prie burnos. Kažkada pažvelgiu į puodą su vandeniu. Jo paviršius užšalęs, o palei dugną plaukioja, kaip spėjau, dusia. Užgniaužia kvapą vaizdas ir liūdesys, kad kamuojasi vargšas gyvunėlis, ištrauktas iš vandens, ir organizuoju akciją "išgelbėk dusią 2011". Pasivadinu į pagalbą kolegas žygeivius E. ir R. Leidžiamės prie vandens, išlaisvinam dusią, atšvenčiam tai. R. ta proga įlipa į medį ir sako, jog viskas labai gerai. Ieškom urvo, apie kurį pasakojo V. Dėja nerandam, bet smagiai paklampojam po pusnis tarp švendrių. Grįžtam į stovyklą. Džiovinam batus ir kojines. Maniškės pradega. Kažkada sumažėja žmonių aplink laužą ir mes kuriamės aplink jį savo guolius. Dvigubas kilimėlis, du miegmaišiai ir aš pasiruošęs sutikti šią naktį.
Ryte pramerkęs akis matau kolegą G. kuriantį laužą. Deja nepavyko naktį išlaikyti jo degančio. Rytinė šiluma. Sunkus rytinis socializavimasis, kurį palengvina imbieras su citrina, medumi ir dviem arbatos pakeliais, užpiltas karštu vandeniu. Užpildom termosus šiltais skysčiais, susitvarkom ir judam į priekį. Bet šiandieniniai kilometrai bus su užduotimis. Kiekvienas ištraukia po du lapelius. Viename individuali užduotis, o kitame komandinė. Individuali užduotis man - žygio metu bent vieną valandą tylėti. Be problemų, pagalvojau. O su komandine užduotimi iš pradžių teko pasukti galvą, kaip rasti komandos draugus. Komandose buvo po keturis žmones. Tai šiaip ne taip, supratau komandos draugus. Gavom žiogelių (grafkių), folijos ir modelino. Ir iš to reikėjo padaryti žygio ženklus. Einam. Prisijungiam prie galo ir siunčiam taikos žinutę. Iš pradžių kalbam, paskui vis prisimenu savo užduotį tylėti. Kažkada galvoju "na dabar jau tylėsiu". Einam einam, ir kolegos pradeda klausinėti ar pasakoti dalykus. Tai aš tik linksiu galva arba šypsausi. Kolega B. eina iš galo ir sako "O šita striukė papigiai būna AIC, jo?", o aš atsisuku ir šypsausi ir linksiu galva. Jis nesupranta, sako "ko tyli?", o aš kraipau galvą. Sako "ąąą, negali kalbėti?", o aš linksiu. Supratom vienas kitą. Prieinam ir praeinam gražias vietas. Audros išvartyti medžiai, elektros linija dviem eilėm besitesianti į priekį. Traukiu zenių ir traukiu kadrus. Galiorka atsilieka, aš su ja, ir stojam pailsėti. Chebra užsirūko, aš noriu irgi, bet neturiu, nes vakar viską surūkėm. Bandau pagauti žvilgsnį ir taip gauti cigaretę. Nesigauna. D. tai pamato ir sako "duokit jam cigaretę". Juokinga, bet gaunu ją ir traukiu. Einam ir kažkada prieinam "pirmūnus". Kažkada prieinam medinį lieptą per upę, einam per jį, aš vėl traukiu kadrą. Kitoj liepto pusėj dalina riešutus. Mmmmm. Einam, prieinam gyvenvietę, atpažįstu Pamerkius. Atpažįstu namą kuriame vieną vasarą buvom su draugais. Ėhė, žinau kas bus toliau. Taip, toliau geležinkelio bėgiai. Ten sustojam pailsėti, išgerti arbatos. Viena žygio dalyvė iškeliauja į Vilnių ir palieka cigarečių. Valio ir ačiū! Manau, jog ištylėjau valandą kažkada žygio eigoje, ir pradedu kalbėti. Tesiam žygį toliau, pereinam per Pamerkius, sutinkam senolių porelę, kurie klausia kur einam. Prieinam tiltą per merkį. Toks su trosais. Einam per jį, jis siūbuoja. Einam aukštyn, vėl stojam pailsėti. Kolega B. sako "o gal paeinam bent dvidešimt metrų žąsele". Taip ir padarom. Kre kre kre. Juokinga. Įeinam į mišką, toli neinam ir sukam per pusnis ant šlaito. Čia, apačioje, teka merkys, gražiai vingiuoja tarp medžių. Įsikuriam stovyklą. Vėjuota. Renkam malkas, kolegos stato iglu. Džiovinamės aplink laužą, pasikeičiam kojines ir kolega B. įtikina, jog reikia dar malkų. Einam ir prinešam jų. Toliau smagiai džiūstam. Sukasi vaišės aplink ratu. Pradedam vykdyti komandinę užduotį. Lipdom ženkliukus, tokius kaip "button" style. Bendraujam, prisimenam kas kokias užduotis gavo, ir kaip sekėsi jas atlikti. Kažkada baigiam savo užduotį, ir turim pagaminę devynioliką ženkliukų. Kiekvienam po vieną. Ilgai sėdim prie laužo, pavalgom, atsigeriam. Kažkada pasigirsta, jog kelsimės devintą. Žmonių vis mažėja, kol liekam penkiese prie laužo. Pasėdim dar ir liekam keturi. Kuriamės guolius, pasiruošiam šaltesnei nakčiai, apsikraunam malkom. Tikrai vėsiau nei praeitą naktį.
Atsikeliam vienuoliktą ir vėl pramerkęs akis matau kolegą G. kūrenantį laužą. Pradžioj kiek neramu, kad gal nespėsim į traukinį, bet ramiai atsigeriam, užkandam. Išsidalinam tuos ženkliukus, kuriuos vakar gaminom, ir kažkas pastebi klaidą ant ženkliukų, jog parašyta "3D/2N '10". Dešimti metai, o ne vienuolikti! Et... Susitvarkom ir vėl einam. Atgal į Pamerkius. Einant per tiltą, kolega E. klausia "ar geriau čia nukristi ant ledo ar į vandenį?". Mano atsakymas nuskamba "geriau į vandenį, nes jei nukrisi ant ledo, tai atsitrenkęs į jį vistiek įlūši į vandenį". Pritariam. Einam į stotelę, čia ateinam laiku. Iki traukinio dvilika minučių. Pasiūlau grupinę foto, gal ne itin gražioj vietoj. Bet vis. Stovą surenčiam iš kuprinių, pafokusuoju, užtraukiu laikmatį, ir bėgu į kadrą. Črrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrkštčrrrrrrrrrrrrrrr. Tikriausiai yra. Atvažiuoja traukinys, šokam į jį. Aš patikrinu išvietę. Ten šilta ir jauku. Dar pasidalinam likusiais saldainiais ir suzombėjęs, smarkiai kvepiantis laužu įsitausau patogiau ant suoliuko.
Atrodo, jog kelionė atgal truko trumpiau nei į priekį. Na taip, viena stotele mažiau. Išlipam stoty. Atliekam ritualą su dainele ir išsiskirstom. Grįžtu namo su mintim apie karštą vonią, bet užmiegu ir pabundu tik kitą rytą.
Kaip žygis? Geriau nei tikėjausi. 10/10. Visaip kaip gerai.
Ačiū visiems, kas dalyvavo ir ypač J. kad pasiūlė prisijungti.
Kažkada bus kadrų.
Susitiksim prie laužo :)