Tą nepakartojamą sekmadienio rytą dirstelėjau į švintantį dangų. Tamsa pasitraukia į dešinę ir vos pastebimai švinta.
Jo kontūrai ryškėjo su kiekvienu kylančios saulės spinduliu. Po truputį išryškėjo pailgas veidas, kaulėti skruostai, smaila siaurėjanti nosis ir tuščios siaurėjančios akys. Išryškėjo ir pailgos, viršuje smailėjančios Jo ausys. Pamačiau Jo šypseną. Plačią, juodą skylę po nosimi. Primerkė vieną akį ir pradėjo banguoti danguje. Jis pradėjo keisti spalvą iš šviesiai pilkos į tamsiai pilką, ir vice versa.
Aš stovėjau priešais Jį, susikišęs rankas į moliu apdrapstytų kelnių kišenes ir juokiausi iš Jo. Jis aprimo ir pradėjo trauktis.
Negalėjau į Jį, tokį niekingą žiūrėti.
Nusprendžiau, jog per mažai žiūriu į dangų.
Kas į gamtą?