Būna nesiparini dėl nieko.
Būna, kad užsiparini dėl visokiausių dalykų.
Na, tas užsiparini = pamastai, kaip čia geriau elgtis.
Pavyzdžiui.
Ėjau iki parduotuvės cigarečių.
Nusipirkau jų.
Ėjau atgal link namų ir užsirūkiau.
Praėjau pro ne vyresnius kaip dešimt metų vaikus.
Jie žiūrėjo į mane, aš traukiau į save dūmą.
Priėjau prie mokyklos, kurią reikia apeit.
O ten dar daugiau vaikų.
Traukiu dūmą, ir matau vaikus, o jie mane.
Nuleidžiu ranką kurioje cigaretė, ir bandau nuslėpti tą faktą kad rūkau.
Kad nepamatytų vaikai.
Nors jie jau pamatė.
Bet kad nematytų.
Nes gal pamatys kaip kažkoks vyresnis vaikas rūko ir pagalvos "o va vyresnis rūko, tai gal nieko blogo".
O gal pagalvos "o debilas rūko, aš nerūkysiu kad nebūčiau toks juodulys kaip jis".
Arba vaiko tėvai namie rūko ir vaikas jau žino (arba ne) apie rūkymą ir aš nelabai ką pakeisiu.
Kaip elgtis?
Praėjau vaikus ir vėl traukiu dūmą.
Ne taip skanu kaip prieš tai.
Second smoke never tastes like a first.
Dar pilna kebabinė moksleivių.
Šalia esanti užeiga picerija tuščia.
Kebab lovers nation.
Dar alaus ir parūkyt.
Šiandien penktadienis ir aš pamautas ant kablio.