Audro

Artėju prie bėgių. Turbūt norėčiau juos pereiti. Staiga išvystu iš kairės greitai artėjantį traukinį, prisiartinu arčiau prie bėgių. Traukinys visai šalia, bet negaliu pajudėti, ir jis jau skrieja pro mane. Pabundu. Išgirstu balsą sakantį "reikėjo bėgt per bėgius". Pabundu. Ar pabundu, ar pabundu - pabundu?

Buvo dar kažkas bet pamiršau.

Kaip titanikas,
Filme Inception.

Keletas iš jų.

Su broliu vaikštom po miestą, ir su mumis vaikšto koks tai senas hipis. Kažką kalbam, vaizdai keičiasi prieš akis mums bekalbant. Atsiduriu bute. Randu virtuvę, ir į ją įėjęs pamatau tris hipius ir brolį, už stalo, paskendusį dūmų kamuoliuose. Prisėdu ant suolelio. Brolis perduoda suktinę šalia manes sėdinčiam hipiui, su kuriuo vaikščiojom po miestą, o šis perduoda suktinę man. Priešais mane sėdi hipė moteris ir kažką tyliai sako. Aš pagalvoju, kad jei jau brolis apturėjo suktinę, tai galiu ir aš. Drebančiom rankom graibstau tą suktinę, iš hipariko sėdinčio šalia, rankų. Man pavyksta ir drebančiom rankom kišu ją, tarp rodomojo ir vidurinio pirštų, gniaužiu kumštį ir kišu jį prie burnos. Dar visas tartu. Įtraukiu dūmą, ir perduodu sukalą moteriai priešais. Išpučiu.

Pabundu. Užsimerkiu.

Juoda. Pagalvoju "taigi aš sapnuoju. Noriu pamatyt dabar dangų. Ne, ne, žolę, žolynus, jais apaugusias kalveles. Šūdas. Noriu skristi". Padangė, ar dangus, žodžiu aukštai ore. Skrendu aš ir šalia dar kažkokia moteris. Stebiu tai iš šalies. Skrendu, skrendu, skrendu. Staiga atsitrenkiu į palmę ir išlendu iš jos vainiko, kaip per kokį multiplikacinį filmuką. Juokiuosi. Matau save iš šono besijuokiantį palmės vainike. Tuo pačiu matau save gulintį lovoje, atsimerkusį su žaliai blizgančiom akim.

Pabundu.

Paskutinis.

Prieš akis iškyla rytietiškas senoviškas miestas. Namai visi vienodi, su medniais, rudai nudažytais, rastais ir baltom sienom. Pilki riesti stogai. Vaizdas pasisuka į dešinę ir kyla į viršu. Kadangi visi namai vienodi ir simetriškai sustatyti, matosi gražus vaizdelis. O namų tiek daug... Ir kažkioj kaip ir miesto aikštėj matosi didelis bokštas. Klaojau po tą miestą, ir vienoje gatvelėje pamačiau driežą. Galvoj išgirdau jo, turbūt, lotynišką pavadinimą. Jis buvo žalsvas, su tamsiai žaliais ratilais ant kūno šonų. Oda plonytė, regis jog persimato kaulai. Tad seku paskui šį driežą keletą žingsnių, ir iš už akmens iššoka maža, salotinės spalvos varlytė. Tas pats balsas viduje sako "šis driežas minta mažais gyvunėliais". Op ir pagauna liežuviu tą varlę, ir ta varlė su tuo visu liežuviu jau lekia į driežo burną.

Išgirstu žadintuvą. Pabundu.

Dabar tik tiek prisimenu, bet naktį daug sykių budinausi ir sunku buvo miegoti.
Tai tiek.

Sprendžiant iš kambario dydžio ir jo apstatymo visokiausiais daiktais ir daikteliais - namas didelis ir jame visko daug. Dominuoja šiltos gintaro - šviesaus medžio spalvos. Ant staliukų, lentynėlių, kampuose ir pakampėse pilna visokios smulkmės. Einu link stiklinių durų, kurios veda į lauką. Išeinu į kiemą. Priešais mane žalia veja, už jos kukurūzų laukas, dešiniau visokie gėlynai. Ir daug žmonių. Kas vaikščioja porom, kas grupelėm, o štai vietose matosi ir susibūrimai. Link vieno jų, esančio tarp gėlynų, aš ir patraukiu. Ant kaklo kabo "zenius", nutraukiu kukurūzų lauką. Prieinu prie asmenų susibūrimo. Visi sustingę, žiūri į vieną tašką. Bandau suprast ką jie daro, bet čia pat pamatau rudenines rožes ir visą dėmesį sutelkiu į jas. Ilgi ir ploni jų kotai, su spygliais ir lapais. O lapai sodriai žali. Tik štai tarp jų pamatau vieną, lyg prašantį į jį atkreipti dėmesį, gelsvą lapą. Vėl sugriebiu aparatą ir ieškau kokios geresnės kompozicijos. Geltonas gaunas vidury, o aplink žalia. Tuo metu jaučiu kaip drėksta oras, ir po truputį niaukiasi. Pradeda lengvai krapnoti. Žmonės vis dar sustingę, tad spjaunu į juos ir einu toliau. Dabar esu tarp gėlynų ir kukurūzų lauko. Prinu proskyną kukurūzų lauke. Kaip koridorius. Pasuku per jį. Kitame gale - žaliai pilka pieva. Dešinėje pusėje, už kokių penkių šimtų metrų, matau aptvertą ūkinį kompleksą. Traukiu link jo. Išėjus toliau nuo kukurūzų link tų ūkinių pastatų, atsiveria vaizdas, kuriame prieš tai buvau ir aš. Didelis medinis namas, žalia veja, gėlyno kraštas. Krapnojimas pasikeitė į lengvą lietų, ir kaip grybai po lietaus, taip žmonės per lietų pradėjo atsirasti ir greitai judėti. Matyt ieško pastogės nuo lietaus. O aš jau priėjau prie ūkinio komplekso. Pro vartelius žengiu į vidų. mėšlo kvapas, žmonės pastogėse, dublas po kojom, arkliai arklidėse. Einu po pastoge. Galiu eit tiesiai, prieiti tvorą kuri žymi ūkinio komplekso ribą, išeiti ant takelio ir eit ten kur pradėjau - į šiltą ir didelį medinį namą. Taip ir darau. Einu pro arklius arklidėse ir žmones pastogėse, praeinu per vartelius, traukiu link namo akmenukais grįstu takeliu link namo. O lietus įsismarkavo ir jau lyja gan stipriai. Štai namas ir aš, per stiklines duris, žengiu į vidų. O čia didelė erdvė, ta pati šilta spalva, daug daikčiukų ir klaidžiojantys žmonės. Manau, jog ieško pagrindinio išėjimo ir nori namo. Nes lyja ir šlapia lauke. O sedėti šitam dvare niekas nenori. Aš irgi. Bandau prisiminti kaip iki čia atėjau nuo paradinio įėjimo. Einu į kitą kambarė, iš jo pasuku į dešinę, į kitą kambarė, dar į kitą, į kairę, laiptais į viršų, koridoriuje tiesiai, į dešinę, sukti laiptukai į dešinę, pereinu kambarį, suku dešinėn, kairėn, tiesiai, kairėn, laiptukai... Nerandu kaip išeiti. Sutinku šitoj vietoj porelę, jie matosi irgi nesupranta kaip išeit. Nors, regis, išėjimas jau čia pat. Praeinu pro juos, lipu laiptukais iki aikštelės, kur laiptai užsisuka į dešinę, ir gal būt matau išėjimą.

Pabundu.

Sapno vietos planas iš viršaus, mastelis gali nesutapti

Būna nesiparini dėl nieko.
Būna, kad užsiparini dėl visokiausių dalykų.
Na, tas užsiparini = pamastai, kaip čia geriau elgtis.
Pavyzdžiui.
Ėjau iki parduotuvės cigarečių.
Nusipirkau jų.
Ėjau atgal link namų ir užsirūkiau.
Praėjau pro ne vyresnius kaip dešimt metų vaikus.
Jie žiūrėjo į mane, aš traukiau į save dūmą.
Priėjau prie mokyklos, kurią reikia apeit.
O ten dar daugiau vaikų.
Traukiu dūmą, ir matau vaikus, o jie mane.
Nuleidžiu ranką kurioje cigaretė, ir bandau nuslėpti tą faktą kad rūkau.
Kad nepamatytų vaikai.
Nors jie jau pamatė.
Bet kad nematytų.
Nes gal pamatys kaip kažkoks vyresnis vaikas rūko ir pagalvos "o va vyresnis rūko, tai gal nieko blogo".
O gal pagalvos "o debilas rūko, aš nerūkysiu kad nebūčiau toks juodulys kaip jis".
Arba vaiko tėvai namie rūko ir vaikas jau žino (arba ne) apie rūkymą ir aš nelabai ką pakeisiu.
Kaip elgtis?
Praėjau vaikus ir vėl traukiu dūmą.
Ne taip skanu kaip prieš tai.
Second smoke never tastes like a first.
Dar pilna kebabinė moksleivių.
Šalia esanti užeiga picerija tuščia.
Kebab lovers nation.
Dar alaus ir parūkyt.
Šiandien penktadienis ir aš pamautas ant kablio.

Vienas iš jų, berods gražiausia daina kurią išgirdau šiemet.

Pažiūrėjau internete video apie 4AM kai pasakojo juokingai.
Tą pačia dieną skaičiau rašinių leidinuką, ir ten buvo apie 4AM užsiminta.
Dar negalėjau užmigt apie keturias.
Na ir įspūdingai.
O šiandien šeštadienis ir klausau Zentone.
O vakar buvo penktadienis.
Važiavom į Kauną.
Buvom Insait klube.
Ofisiukas su vietiniais džiazistais :)
Švarus tūlikas su vandeniu.
Buvo smagu, ačiū tiem kas buvo.
Gatvės naktį tuščios.
Bet ne Vilniuje.
Rytinis autobusas ant kalno.
Nuotrauka taške A, nuotrauka taške B.
Juostelė nesibaigia.
Eilėraštis taške A, pavadinimu Kadras šiukšliadėžė skambėjo taip:

KUR tie milijonai?
KULTŪROS sostinė?
AČIŪ, ne.
GRAŽINKIT pelenines!