be titlo
beždžionių žibintai gatvėse iš kurių akių šviečia geltonos vilties ugnies stulpai, žmonės žiūrintys į gatvės grindinį, nes dangus pranyko jau neatmenamais laikais ir aš dar vis geriantis arbatą iš kažkada mano senelio surinktų žolelių, nors dabar jos visrtusios dulkėmis, aš vistiek kas vakarą atsargiai užsiplikau vos apčiuopiamą jos kiekį, ir atsirėmęs nugara į savo metalinės lovos atkaltę, ištiesias kojas pro atviras duris geriu, tada galiu svajoti. žmonės jau nebelaksto po žemę tom baisiom dūmų, triukšmo ir ugnies mašinom, dabar aplink spengianti tyla, mums nebereikia raumenų judėjimui, nebenaudojame kalbos ar garsų bendravimui, ir muzika ta kuri egzistuoja dabar tai jau apdirbtos nuoseklios smegenų bangos, muzikai nebereikia garsų. bet kai imu arbatą iš seno sudūlėjusio popierinio maišelio man rodos dar tebegirdžių jo šiugždėjimą ir vėliau nujaučiu tą garsą.