dienojant.
Gražu žiūrėti kaip per dešimt minučių miestas iš nakties tylos bunda ir kyla naujai dienai. Viena po kitos languose užsidega šviesos, naktinio rūko dulkes nuo žemės kelia ankstyvų darbininkų padų kaukšėjimas ir netolimas autobuso variklio triukšmas. Iš drėgnos miglos išnyra vis daugiau juodų siluetų su nešuliais rankose, jie juda, sėda, važiuoja kad vakare grįžtu ir vėl dingtų porai valandų užleisdami vietą nakčiai, jos simfonijai ir krentantiems žemyn lašeliams. Rūkai ir stebi kaip jau pilni miesto kirminai pranyksta purviname debesyje palikdami tik aidintį savo riaumojimą. O,- štai dar viena švieselė lange. Sėdi ir pirštais lieti stygas, tačiau jos neskamba, nenori pažadinti dar miegančių, ar išdąsdinti prabudusių. Dėlioji plastiko apskritimus ieškodamas to su kuriuo ausyse jau tuoj leisies į dar vieną vis tokią pat, vis balzganą ir žinomą dieną. Gal tik vakare, kai visi trauks namo, tau iš niekur atsklis pasiklydęs nebuvusios saulės spindulys ir tada jį sugavęs pasisemsi jėgu stebėti visa tai dar ir dar ir tūkstančius kartų. O darbar pirštais per neskambančias stygas ir pamažėle į šiandieną.