gijos
reikia kažkaip susigaudyt savo noruose. sudet viska ir suprast. Dabar vieni jų kirbantys galvoje vis pakiša koją kitiems. Sakau vieną o galvoju kitą. Ir vis nesuprantu, nesigaudau. Mintys ir vyksmai pradėjo pernelyg greitai švytuoti. Viskas lekia o aš nenoriu. noriu but toi vienoi daly sekundės. Tose dvejose minutėse.
Kaip gera kai galima išriedėti iš savo kambario, ypač kad rytais nebedrystu atitraukti užuolaidų.
Dar gera judėti ir žiūrėti, vis iš naujo suvokti jog matai.
Nuostabu kažkuo rūpintis, pasidalinti tuo kas susikaupė ir nenumaldomai lipa į viršų. Priimti dar daugiau. Rūpintis ir atiduoti, matyti ir nujausti kad gera. Numesti į šalį kitus jautimus, viską.
Vistiek trys gijos pinasi ir traukia viena kitą, pakaitom išlysdamos.
Juk taip norisi tiesiog Žmogaus artumo, kažkiek šilumos, dviejų suspaustų rankų, tiesiog tylos ir pirštų galų lytinčių aksominį skruostą.
Netgi nešlykštu rankomis prisiliesti prie metalo, juk paskui saulei šildant nugarą ir tirpdant tepalą nuo rankų rukyti ir žiūrėti į paprastą ir nuostabų, į tokį ramų veidą tokį šiltą ir tokias didelias užmerktas akis. To trūksta to visda trūko, o dabar tas dvi minutes.
Nenumaldomai jaučiant kad tas, būtent tas kurio reikejo, kurio ir trūko. Bet viskas vėl išsibarsto, anksti, nebūna. netau tikrai, juk visai kitoks. ir vėl trys gijos, kuri gi iš jų ta tikroji?
Kolkas tik rankos, šilumos tik supratimo, tik galimybės suprasti ir pažinti, tylos. Kadanors ir aš išmoksiu kalbėti ir gal netgi pasakysiu viską ar bent ka nors.
Juk galima tiek patirti sužinoti ir išbandyti juk galima? pakelti ant rankų arba vaikytis žaibus, pakilti virš rūko arba klausytis griaustinio po vandeniu.
Tik išmokti valdyti save.
"Tu nebesugebi savo gyvenimo susitvarkyt" katik išrėžė motina, įdomu ar kadanors sugebėjau? gal galit man parodyti filmą iš tų dienų.