vakar ir šiandien ir gal
kaip iš dainos, pavasarių šimtas
žiedadulkų debesys kyla iš po kojų einant traškančiu miško paklotu
viskas gelsva
taip norėčiau imt ją už rankos ir bėgt per pievaspučiant šiltam vėjui griūt į žolę ir gulėt. žiūrėt į dangų veidą akis.
vakarinis alus, kalbos apie keistenybes ir tai kuo netikim.
dviratis ir vejas i veida, kad ispustu nereikalingas mintis.
praviras langas ir tos jau reikalingos mintys.
vel alus ir miegas iki kito ryto.
gerai kad aš to nematau? viskas kaip veidrodyje atsispindi akyse.
nepastebėjai kad kaip visados klausinėju, tikrai perdaug.
nelaisk man siekti savo. man pačiam baisu. o turėjau nugriūt, aš nežinau, todėl ir klausinėju. aš tik manau ir spėju.
gi neišeina padėt kai blogai abiem, gal keista bet kogero dėl to pat. tada lyg ir kvaila kad blogai. bet galima girdėt, suprast ir vėl tikėt tuo ko noriu. labai, labai. žodžiai vienaip ir žodžiai kitaip.
tikrai nereikia tikėt viskuo kas parašyta. galbut tai vėl tik grafomanija.
pasirodo tikrai galima mažuoju piršteliu ištraukti iš skylės pilnos acto. kodėl sakai kad nemoki skraidyt, jei sugebėjai išmokyt mane. tą kuris dabar vis lipa aukštyn bet paniškai bijo aukščio. bet tu nebijai, tikrai nebijai, tiesiog to nėra. negalima norėti ko nėra, gal vėl paklausti? gal visgi dilema su stabdžiais išsprendžiama.
kiekvienas žingsnis ir žodis pats registruojasi i dvejonių knygą. reikėjo ar ne? daryti/sakyti taip.