Antanas Guevara

Iš pamąstymų blonknoto.

<...>Kiekvienos pilies geografinė padėtis, kaip ir žmogaus vidinės jausenos vieta erdvėje, turi savų pliusų ir minusų.
Tupėdamas saloje nejauti sąlyčio su aplinkiniu, tave supančiu pasauliu.Jungtis tarp jų - tiltas, tarytum gilesnės žmogaus mintys, bebandančios griauti nežinomybę. Tačiau tiltas atviras ir priešam - beprotybei. Žmogus amžinybėje, kaip pilis saloje gali saugiai egzistuoti nebandydamas perprasti, atrasti jungties su toliais. Jei bando, tampa atviru, kai kuriais atvejais per daug atviru ir tai gali patraukti į pražūtį. Kaip sala ir pilis turi ribas, taip ir žmogus, jo tylėjimas, prieš atsirandant troškimui. Nesustojama ir nekintanti progresija vykti negali. Kai nebelieka vietos pilyje, atveriami jos vartai, kai žmogus neišsitenka savyje, bando atrasti jungtį. Atrodantis saugus - gyvenimas išties rizikingas.

Apie dalykus, kurie nesikartoja.Apie tai, ko niekada nebebus.Apie žodžius, kurie sakomi pabaigoje:

Nes aš nebesiviliu grįžti vėl. Nes žinau aš, kad laikas visada yra laikas, o vieta yra visada tik vieta. Ir tai, kas yra, laiko tik vienas laikas, ir tik viena vieta. Aš džiaugiuosi, kad viskas yra kaip yra ir atsižadu šventojo veido. Atsižadu balso, nes negaliu tikėtis grįžti dar kartą. Ir džiaugiuosi meistraudamas tai, kuo galėčiau džiaugtis. Nes aš nebesiviliu grįžti vėl. Tegu šie žodžiai įtikins - Tai, kas įvyksta, nesikartoja vėl. Ir nuosprendis mums, gal nebus per sunkus.
(T.Eliotas)

Posted by Antanas Guevara at 5:03 PM | Permalink

Mano mintys lygintuvai. Sveikas tikrasis Pasauli. Buvo mergaitė vardu Avada, pavarde Kedavra. Buvo mergaitė vardu Evana, Avana ar dar kažkaip. Jos paskutinio įrašo paveiktas, kaip atsvarą tam niuniuojančiam lyriškam ramiam šlamesiui rašau tai.
Gimiau kroviku, tačiau lyginuosi marškinius. Išsitraukęs medinį šepetį blizginu smailianosius, o kaklaraištį persirišu jau iš vakaro. Velnias, būsiu Juozas - svieto lygintojas.
Ir ką jūs man, tvarkytis neleisit, tarytum suskydę? Mosikuosite rankomis, plakatais, degančiomis chaoso vėliavomis ir nekrikštytais vaikais? Belsite duris su japoniškom(aptakesnėm)buožėm, suši, o sake pilsite iš dangaus? Sunaikinsite visą rytų porno industriją ir vakarų storų šiknų kultą?
Kai būsiu svieto lygintojas, išmoksiu vaikščioti ant rankų, gersiu liepžiedžius, skinsiu tulpes, laistytuvą pasikišęs po pažastim suksiu ratus su pižama aplink snobišką darželį. Darželio ratelio viduryje kasrytą gulinės trys nuogos juodaodės moterys. Jos kaip harpijos raitytis laižydamos savo šviesiais leižuviais viena kitos krūtis ir kaklus, o aš pilsiu laistytuvu vandenį ant jų ir niuniuosiu Williama Ellwooda. Kartais bandysiu masturbuotis nusitraukęs pižamą iki kelių, kaire ranka toliau versdamas žalsvą laistytuvą. Kartais bandysiu patekti į snobišką ratelį ir dantimis kaip pamišęs kramtysiu juodus spenelius.
Mano mintys kaip lygintuvai. Ak, jei aš būčiau svieto lygintojas Juozas.
Sveikinu visus besivalančius su kalendorium užpakalius ir nematančius, kad šiandiena vasaros pirmoji. Šiandiena aš ginsiu visus vaikus, nudažysiu darželių tvorą medumi ir spoguoti nuo bičių įgėlimų bus ne tik berniukai.
Beto sveikinu Konradą Valenrodą su vardadieniu.

Posted by Antanas Guevara at 2:02 PM | Permalink

Ir taip, kiekvieną rytą, mes siurbiame į save naują patirtį, vadinama gyvenimu.

Pakėlę galvas į viršų, kaimo muzikantai pradėjo klykti, moterys mazgojo uzbonus, žvaigždės skverbės pro debesis, o aš sedėjau liepoj ir valgiau žievę. Buvo pusvalandis po vidurnakčio ir pakrūmėmis slenkantys žvėrys, miško pakrašty, pranašavo beprasidedančią naują naktį. Nauja naktis, ne nauja era. Tiek jau iš jos tos naudos.

Kai sprogsta branduolinė, atominė bomba, pakyla ugnies kamuolys, esantis arogantiškas kaip Jupiteris.

Pjeras sušuko o Zoori, pravirko užvertęs galvą į žvaigždes, kur proksima degino ne vienos, artėliau esančios planetos veidą. Žibalas, tarytum garas, ūksmingą sekmadienio žiemos popietę garavo iš plaukų. Po kojomis pastatytas portveino butelis ir likęs moterų juokas ausyse veržte veržė lėkti.
Pjeras žinojo, kad kai pasaulis sirgs ir mirs, žmonės pakils, kaip vaivorykštės kariai.

Posted by Antanas Guevara at 11:44 AM | Permalink

Pirmadienis.
Trys gegutės kukavo medyje.Susikišęs kelias monetas į burną, Pjeras laukė gyvenimiškos sėkmės.

Antradienis.
Pjeras nustojo tikėti gegutėm.Pradėjo bandyt reklamom.Sakosi naujieji, koncentruotieji Persil,2 kilogramų pakuotė, vietoje trijų.Koncentruotas gyvenimas, - vietoje šimto metų, gauni dešimt koncentruotų.

Trečiadienis.
Kad ir kaip bebūtų originalu, kava su kefyru, čiulpia.Kavos pupelės, ne burokėliai.Laiškanešys nėra tavo priešas. Sąskaitos yra.

Ketvirtadienis.
Pagal asmenybės testą, tinkamiausia specialybė - skryblius.Pagal gyvenimą, paranojiški cinikai skrybėlių negamina, tad bedarbio duona pakvipo anyžiais.

Penktadienis.
Pjeras sugriovė mitą, kad vynas gerina virškinimą ir yra naudingas skrandžiuj.Ėda rėmuo.Kambary acto kvapas.

Šeštadienis.
Užmušt gali net valerijonas.O nuo kavos pakelio aspirino, kepenys iššauna kaip konfeti.

Sekmadienis.
Iš ko japonai gamina mašinas, auskarus, peilius, metalą? Iš sojų. Jie viską geba iš jų pasigaminti. Velniai.

p.s. Turiu baidarę, neturiu irklų.Teka upės, bet visos link jūros.Jūrą mačiau, pakolei netraukia.

Posted by Antanas Guevara at 8:09 PM | Permalink