Upė teka žemyn. Srovė baidarę neša žemyn. Aukštyn plaukti tingisi, nes reiks pačiam tempti. Nieko keisto. Stoviu ratelyje, visi kalbasi apie ,,bendro lygio pakėlimą'' ir kitas nesąmones. Kam kalbėti, jei visi čia stovintys šunyčiai laukia tik liaupsių. Visi argumentai turi baigtis liaupsėmis, kitaip viskas suverčiama niurzgoms ir burbekliams katinams. Gal ištikrųjų tik niurzgos ir burbekliai katinai dar sugeba pasakyti kažkam ne arba pasakyti žodį ,,taip'' ir netgi argumentuoti kodėl? Jei iš altruistinių paskatų katinas neprisideda prie ,,nuostabaus ir unikalaus'' kūrinio ar veiklos, jis vėlgi tampa vartotojiškos visuomenės auka ir benamis rainelis. Katinas yra katinas ir jis turi likti katinu. Vertybė dabar yra tinginystė, apie ją galima tingiai rašyti knygas, tingiai kurti instaliacijas, tingiai groti, tingiai kurti kiną, tingiai tapyti. Tik tingiai matematikos nepaspręsi, nes tingisi. Užtai katinai ir nėra tinginiai. Bet jie irgi gali rašyti, kurti, groti ir tt. Šuo guli, laukia, o katinas sau vaikšto vienas, tyrinėja.
du kartu du.
trys kart trys.
nežinai tu.
niekas tau ir nesakys.
užtai žino jis.
gal tau ir pasakys.
bet tu išdidus,
išdidus bailys.
bijai atsistoti,
tau paranoja, brūkšnys
gal jis tavo vieton įsirangys.
sėdėk, mažuti, čiūčialiūlia,
žiūrėki tu tik į mėnulį.
Tiksliau - artėkime kartu prie nulio.
.