Liuciferio akys

Prie upės - tie patys, kaip visada. Pasakoja tas pačias istorijas kaip ir lygiai prieš metus laiko. Benaršydamas savo smegenis, po truputį sudėlioji objektus į vietas ir juos sujungi. In to Out. Kartais per filtrą. Bet šviesos nematyti. Girdi tik lašantį vandenį, kažkur ten už nestaigaus posūkio. Po poros metų pamatai, kad lemputė rankoj. Įsuki į lizdą. Veikia. Žinai, kur eiti, nes matai. Pagaliau.
Masuotė besišypsančių skeletų. Dažniausiai jie sako ,,simbolizmas'', ,,metafora''. Geriausia palikti juos vaidinti tas savo melomanų profesijas. Nežinau tik ar šypsotis yra profesija. Bet tebūnie - melas tikrai yra arti profesijos sąvokos. Išmaukti porą vynelio ar kitko nemokamai, beabejo, nėra blogai. Aišku, jei nori. Neabejoju, kad skeletai norėtų pasakyti kažką netik gero ir gražaus, tačiau, juk nesakysi nieko blogo, kai tau taip gražiai šypsosi ir dar nemokamai duoda merlot ar kokios ten rūšies. Būtų gražu, gal net sakykim sveikintina, jei kada atsistotų tas pagrindinis skeletas ir vietoj šypsenos ir tų pačių ,,mažų kalbelių'' pasakytų, kad yra spekuliantas. Bet juk spekuliantas yra gudrus. Jis apipina viską gražiu ,,buketu'' žodžių, kurie reiškia, kad jis neša tiesą ir šviesą į kitų besišypsančių skeletų širdis bei užpildo jas jausmu, kurio nerasi visur ten, kur egzistuoja tokie baisūs žodžiai kaip ,,rutina'', ,,materialumas''. Po to eina liaupsės tiems, kurie ,,parėmė''. Čia pagrindinis skeletas gudriai išvengia nurodyti kokio pabūdžio parama buvo gauta. Viskas užveliama įprastu ,,savo noru padėti ir meile mūsų kūrybai''. Remiantysis skeletas dažniausia žodį ,,kūryba'' pakeistų žodžiu ,,produktas''. Pusė skeletų jaučia euforiją, nes tiki, kad rado pilį, pavadinimu ''Necromancer's club'', kur gimsta tik ,,tikri'' dalykai ir nėra melo - visi gyvena iš idėjos, stato tunelį į šviesą, kurios šitaip trūksta mūsų parsidavusiai visuomenei. Ilgainiui viskas baigiasi verksmu, nes pilyje gyvena juodasis skeletas, kuris srebia ir vagia viską, kas ,,sąžiningai mūsų uždirbta!''. Geriau daryti šūdą nutuokiant, kad tai bus šūdas, nei svaičioti apie skanų pyragą, kuris galiausiai vistiek pavirsta ,,karvės tortu''. Kartais gaunasi ir skanus pyragas, tik skeletai turi būti gerai pažįstami.

Upė teka žemyn. Srovė baidarę neša žemyn. Aukštyn plaukti tingisi, nes reiks pačiam tempti. Nieko keisto. Stoviu ratelyje, visi kalbasi apie ,,bendro lygio pakėlimą'' ir kitas nesąmones. Kam kalbėti, jei visi čia stovintys šunyčiai laukia tik liaupsių. Visi argumentai turi baigtis liaupsėmis, kitaip viskas suverčiama niurzgoms ir burbekliams katinams. Gal ištikrųjų tik niurzgos ir burbekliai katinai dar sugeba pasakyti kažkam ne arba pasakyti žodį ,,taip'' ir netgi argumentuoti kodėl? Jei iš altruistinių paskatų katinas neprisideda prie ,,nuostabaus ir unikalaus'' kūrinio ar veiklos, jis vėlgi tampa vartotojiškos visuomenės auka ir benamis rainelis. Katinas yra katinas ir jis turi likti katinu. Vertybė dabar yra tinginystė, apie ją galima tingiai rašyti knygas, tingiai kurti instaliacijas, tingiai groti, tingiai kurti kiną, tingiai tapyti. Tik tingiai matematikos nepaspręsi, nes tingisi. Užtai katinai ir nėra tinginiai. Bet jie irgi gali rašyti, kurti, groti ir tt. Šuo guli, laukia, o katinas sau vaikšto vienas, tyrinėja.

du kartu du.
trys kart trys.
nežinai tu.
niekas tau ir nesakys.
užtai žino jis.
gal tau ir pasakys.
bet tu išdidus,
išdidus bailys.
bijai atsistoti,
tau paranoja, brūkšnys
gal jis tavo vieton įsirangys.
sėdėk, mažuti, čiūčialiūlia,
žiūrėki tu tik į mėnulį.
Tiksliau - artėkime kartu prie nulio.

.