Liuciferio akys

Patiko su seniu pašnekėt apie AutoRec funkciją, įsijungiančią pradėjus sklist tam tikriems, reikalingiems dažniams. Matyt, ateina ir mano Arduino pradžiamokslio valanda, nes po truputį žmogus pradedi suprast, kad vien elgdamasis ,, iš jausmo ", nueisi gal ir toli, bet labai jau neefektyviai. Aišku, tam, kad išgirstum porą tinkamų tau minčių iš kažkokio Jutos valstijos keliautojo, reikia oficialiai sau pasidaryti atostogas ir išvykti iš gimtinės. Smagu ir kartu visai nesmagu pasijausti europiečiu, kuris visiškai nesugeba suprasti kodėl kažkas vyksta ar nevyksta būtent taip, o ne paprasčiau, aiškiau. Taip įprasta viską sudėti į lentynėles, kad pamačius kitokį variantą, pirmas dalykas, kas šauna į galvą net ir tokiam netvarkingam žmogui kaip aš -- tvarkyti. Paskui įpranti ir nesiparini, tiksliau parini save, kad nereik parintis :). Dėl to viso ,, iš jausmo " neefektyvumo pradėjau galvoti ne tik apie ,, ko man reikia? '', bet ir ,, kaip tai veikia? ''. Šiaip keista, nes ilgai tą spaudžiau po batu, kad neišlįstų į šviesą. Išlindo. Matyt, spaudžiau, nes visą vaikystę teko parintis dėl to ,, kaip veikia? '', o ne tik ,, ar man to reikia? ''. Sverto taisyklę supratau versdamas su ,, gerve '' nulūžusį medį, o ne fizikos pamokoj. Daug kas jau buvo išmokta, tik nebuvo proto suvesti galus. Aplinkybės verčia suvedinėti, nes kitaip nieko naujo bei įdomaus nei sau, nei kitiems neparodysi.

eilėraštį, jo?

ėjau ėjau aš takučiu,
ieškojau kur prisėsti -- nuovargu.
štai kelmas -- pamačiau
ir atsisėdau kuo greičiau.
sėdėjau aš sėdėjau,
ir vis labiau sėdėt norėjau.
taip ir likau sėdėt,
o pro šalį kiti ėjo --
sėst,aišku negalėjo (nes aš sėdėjau).
taip ir likau sėdėt.
kelmas sutriušo ir priguliau.

j.