žiūrėjau į giedrą dangų užvertęs galvą ir galvojau kaip žiūrėdavau į jį kažkada ir ieškodavau besklandančio vanago.vanagas tuomet buvo vienas tų gyvių,kurių labiausiai prisibijodavau-nekart suaugusieji pasakodavo kaip jis vogdavo vištas iš mūsų.todėl virš vištidės kiemo visada kabodavo tvoros tinklas.kartą mačiau vanagą, tupintį jazmino krūme,šalia virtuvės lango.pamenu,tada visą dieną bijojau išeiti į lauką.kitas gyvis-lapė.nuo namų paėjus mišku kokio pusantro kilometro, būdavo(ir vis dar yra) kalniukas,kurame urvus rausdavo lapės.tą kalniuką stengdavausi aplenkti.net ir dabar,kai retkarčiais tenka pro jį praeiti,jis atrodo gan paslaptingas.
dar labai bijojau sunkvežimių.kadangi šaligatvių šalia kelio link namų dar nebuvo,tekdavo pėdinti šalikele,tiksliau tuo pačiu žvyrkeliu,kuriuo važinėjo ir begalė sunkvežimių.svarbiausia būdavo įveikti 300m atkarpą,kuriai pasibaigus-miškas,kitaip sakant,galimybė pasislėpti.bet ten prasidėdavo išlikimo kova prieš lapes ir vanagus.įžengus į paskutinę atkarpą namų link,dažnai matydavau didelius kranklius.pamenu,kad daug kur pasakose jie būdavo minimi kaip išmintingi paukščiai.jų nebijojau.
kažkurioje knygoje apie indėnus perskaičiau kaip herojus(berods harka) kovojo su ereliu.tada išmokau pasigaminti lanką.aišku,padėjo vyresnis brolis.gamindavome lankus iš lazdyno,nes jie tiesūs ir lankstūs.abiejuose lazdos galuose įrėždavome griovelius,kad užsilaikytų rišamas valas.strėles gamindavome taip pat iš tiesių krūmo šakelių.vėliau kiek modifikavome strėlių modelį, sandėliuke įkaldami į jų galus vinutes,nukirpdami ju galvutes bei jas paaštrindami dilde.indėnų žaisti niekada ir nebaigiau-vėliau bandėme konstruoti medinį automobilį,kurio ratai buvo nuo sudedamų dviratukų mažais ratais,kurie šiuo metu populiarūs tarp lietuviškų hipių.
viskas vyksta dėsningai.kartais,kiek pagalvojus,gal ir nuobodu,bet gauni naują konstruktorių ir kurį laiką būna nenuobodu.kaip tose knygose apie indėnus-turi sekti lokį ir jaustis sekamu lokio,tam,kad jį pagautum.
j.