Liuciferio akys

susipainioji tarp tvarkos ir chaoso.kažkas galvoj sako,kad gal chaosas,bet pavarai ilgiau ir pradedi savaime viską sudėti kažkaip pagal eiliškumą ir tt.tačiau yra svarbesnių dalykų.ten visokie jausmai,žinai,švelnumas,nupirkt gėlę,pastatyt vinigreto su šampanu.kartais,jei nuotaika geresnė,galima ir kavos ,,su prikusku''.kai kąnors nuperki,tai jauties galįs kažko prašyti.prašymų būtų daug,ir dar kokių,bet kas jų klauso.kaip ir pats neklausai kitų.mačiau kaip ,,načnyke'' mušėsi dvi girtos pajūrio gražuolės: ,,kai ji man trenkė,tai man taip iškart pablogėjo''.
vaikščiojau palei saugomą teritoriją.retkarčiais aplankydavo jausmas,lyg būčiau persikėlęs į filmo,kurį lietuviai išvertė ,,šioje šalyje nėra vietos senukams''(blogiau turbūt buvo neįmanoma išverst) sceną,kur kruvinas llewelyn moss eina per jav ir meksikos sieną.paskui tokiam nuošaliam kely įrašinėjau uosto garsus.teko staigiai šokt į pakraštį,nes užsiklausęs nepastebėjau besiartinančios fūros.taip taip taip.pagaliau galiu pripažinti sau ir vėl,kad gražus garsas ar muzika retkarčiais gali būti svarbiau nei manyje cirkuliuojantis kraujas.arba,kad jie tiesiogiai priklausomi.vienam gerėjant,kito svarba užmirštama.
šiaip,juokinga yra stebėti žmones iš šono.vieni-ramūs slapukai,kiti-šaukiantys ,,žmogeliukai'',dar kiti-hitleriukai ,,geriečiai'',formuojantys šaukiančius ,,žmogeliukus.tarp jų visų vyrauja hierarchija:šaukiantys-vidurinė klasė,hitleriukai ,,geriečiai''-aukštuomenė,ramūs slapukai-žemiau skurdo ribos,tačiau vis dar retkarčiais sau įrodantys,kad jie turi dvasingumo,gal net originalumo.bet gal tik sau.
belaukiant kol sutems,pagaliau išsitraukiau grotuvą.kai neklausai muzikos ausinėmis ilgą laiką,vienas geresnių dalykų yra tai,kad randi grotuve daug muzikos,kurią klausei prieš metus ar daugiau.pamiršta,kažkada rodėsi,kad jau išanalizuota.bet ne.klausai viską kitomis ausimis,nauja galva,kurioje seni prisiminimai pinasi su nauja patirtimi.

bežiūrėdamas į uoste vaikštančius žmones supratau,kad ką jie beveiktų,bedarytų ar padarytų tuo konkrečiu momentu-nestebina.betkokia žmogaus elgsena,veikla,mąstymas-nestebina.kaip gerai ar blogai beatrodytų.

All over again, take this money and run.
You knew it was me, I always knew it was me.
When the shouts first pierced the air, I could feel myself committed to being that which they said I would be.
I can feel the gaze from those around me.
I can say what I want
I can say what I want- I can't say what I want..

j.

žiūrėjau į giedrą dangų užvertęs galvą ir galvojau kaip žiūrėdavau į jį kažkada ir ieškodavau besklandančio vanago.vanagas tuomet buvo vienas tų gyvių,kurių labiausiai prisibijodavau-nekart suaugusieji pasakodavo kaip jis vogdavo vištas iš mūsų.todėl virš vištidės kiemo visada kabodavo tvoros tinklas.kartą mačiau vanagą, tupintį jazmino krūme,šalia virtuvės lango.pamenu,tada visą dieną bijojau išeiti į lauką.kitas gyvis-lapė.nuo namų paėjus mišku kokio pusantro kilometro, būdavo(ir vis dar yra) kalniukas,kurame urvus rausdavo lapės.tą kalniuką stengdavausi aplenkti.net ir dabar,kai retkarčiais tenka pro jį praeiti,jis atrodo gan paslaptingas.
dar labai bijojau sunkvežimių.kadangi šaligatvių šalia kelio link namų dar nebuvo,tekdavo pėdinti šalikele,tiksliau tuo pačiu žvyrkeliu,kuriuo važinėjo ir begalė sunkvežimių.svarbiausia būdavo įveikti 300m atkarpą,kuriai pasibaigus-miškas,kitaip sakant,galimybė pasislėpti.bet ten prasidėdavo išlikimo kova prieš lapes ir vanagus.įžengus į paskutinę atkarpą namų link,dažnai matydavau didelius kranklius.pamenu,kad daug kur pasakose jie būdavo minimi kaip išmintingi paukščiai.jų nebijojau.
kažkurioje knygoje apie indėnus perskaičiau kaip herojus(berods harka) kovojo su ereliu.tada išmokau pasigaminti lanką.aišku,padėjo vyresnis brolis.gamindavome lankus iš lazdyno,nes jie tiesūs ir lankstūs.abiejuose lazdos galuose įrėždavome griovelius,kad užsilaikytų rišamas valas.strėles gamindavome taip pat iš tiesių krūmo šakelių.vėliau kiek modifikavome strėlių modelį, sandėliuke įkaldami į jų galus vinutes,nukirpdami ju galvutes bei jas paaštrindami dilde.indėnų žaisti niekada ir nebaigiau-vėliau bandėme konstruoti medinį automobilį,kurio ratai buvo nuo sudedamų dviratukų mažais ratais,kurie šiuo metu populiarūs tarp lietuviškų hipių.
viskas vyksta dėsningai.kartais,kiek pagalvojus,gal ir nuobodu,bet gauni naują konstruktorių ir kurį laiką būna nenuobodu.kaip tose knygose apie indėnus-turi sekti lokį ir jaustis sekamu lokio,tam,kad jį pagautum.

j.