« Marzo 2004 | Main | Maggio 2004 »
Jau kelis metus paštu gaunu žurnalą The Scientist.
Anksčiau jis buvo platinamas nemokamai tarp mokslininkų ir įvairių entuziastų.
Kažkada sėkmingai atitikau free subscription reikalavimus.
Senesnius numerius nunešu į Gamtos fakulteto biblioteką.
Pagrindinė tematika: Life Science.
Nevisada spėju paskaityti, bet į viršelį būtinai pažiūriu.
Šiandienos numerio viršelis vienas linksmiausių per pastaruosius metus:)
THE IDEA IS TO DIE YOUNG AS LATE AS POSSIBLE
Sutinku, kad kai kurios mintys ir idėjos aplenkia savo laikmetį.
Kartais netgi du arba tris kartus.
Įsivaizduok ilgojo nuotolio bėgimą ratu.
Tokių pretenzijų neturiu.
Man bėgimas aktualus tiktai kaip išsigelbėjimo priemonė.
Aišku, kartais tenka gelbėtis ir nuo vėlavimo.
Be to, neturiu nieko prieš nepiktybinius laisvosios asociacijos žaidimus
Arba triukšmingą ir girtą brainstormingą.
Kalbu apie kitokias kalbos ir minties lenktynes.
Galbūt klausimas labiau liečia patį kalbėjimą, o ne kalbą.
Taip.. pastebėjau, jog dažnai patenku į kalbėjimo spąstus.
Sutinku, kad retorikos ir oratoriaus menas reikalauja pastovios praktikos ir patirties.
Bet...problema išlieka.
Taigi, eilinis pavyzdys iš mano kasdienybės:
Šiandien aptarinėdami David Tracy knygą jie manęs paklausė,
ką taip įdėmiai studijuoju ir ką manau apie pusės valandos diskusiją?
Pirma, nebaigta mintis - netgi iš dviejų klausimų.
Antra, žodžiai „mitas?“ ir "religinis lygmuo moksle" paraštėse.
Trečia, pareigos reikalavimas pasakyti kažką.
Ketvirta, bandymas neiškristi iš konteksto ir taip toliau.
Galu gale supratau, kad pasiklydau:
žodžiai aplenkė mintis ir susilaužė sau kojas,
išmušdami mintims dantis .
Iš kitos pusės, abiejų patarlių:
„Žodžiai gimsta burnoje“ ir
„Tylėjimas – auksas“ bandymai atlikti sėkmingai.:)
Nepamanykite, kad pats sugalvojau.
Čia šiandien ryte išgirdau.
Gilu, a ne?
Ir dar: "senas žmogus pripranta dėti daiktus į tas pačias vietas.
Vieną dieną atvažiavo svečiai ir neradau savo puoduko.
Kad greičiau išvažiuotų, gyvatės!"
arba
„Galiu atsisėsti žmonai ant sprando, bet tai man nepadės nuskristi
į Naująją Gvinėją - žmona neturi sparnų!“
ateina keli filmai:
The Dreamers
Minority Report
Bowling for Columbine
City Of Lost Children
Seconds
The Man Without a Past
Delicatessen
Dr. Strangelove
The Man With The Movie Camera
Touching The Void
Kol kas be komentarų..
Galbūt savaitgalį kartu su ankstesniais...
Na, gerai no offence
Bet labai trumpai :)
Cidade de deus (Dievo miestas) :
geriausias matytas filmas apie Rio ir vaikus gangsterius,
na gal dar Неуловимые мстители :)
Bendravau su amerikonais, kurie prieš metus buvo Brazilijoje,
sako, jog dabar ten dar blogiau..
viduryje dienos užgrobia autobusus ir pasiima net batus..
Daug dėmesio skirta vaizdui,
neveltui pagrindinis veikėjas berniukas-fotografas.
"clip style" filmavimas kai kur primena Aronofskio
Requiem for a Dream ir Pi,
na dar (imho scenarijaus atžvilgiu nevykusį) Spun (Dozė) ir kitus.
Žurnalas K vertina 10/10. imdb kol kas 8.7
Viena scena pasirodė per žiauri: šios minutės vertinimas 9.9 /10.
Anything else:
Paskutinis Woody Alleno filmas.
Vaidina Pats, berniukas iš pošlietiško pyrago ir Kristina Ricci.
Pasirodė aktualus: Tapsmo problema ir į jos įveikimas .
Alleno humoras vis dar neblogėja.
Svarbiausia neužsiciklinti ir nepriimti asmeniškai:)
Vertinu: 8.5/10
Late Night Shopping:
Anglai apie „twenty-something jaunimą ir jų problemas“.
Darbas naktį. Gyvenimas taip pat.
Smagi ir gerai pažįstama neišsimiegojusio žmogaus melancholiška ir truputi apatiška nuotaika.
Visi aktoriai atrodo kaip „kažkur matytas, tik klube ar kabake ?“
Vėlgi apie bendravimo ir partnerystės meną :)
šios minutės vertinimas: 8.3/10
Кукушка
Priminė, kaip viena panelė iš miestelio Akademija bandė susišnekėti su
jaunuoliu iš Bresto savo gimtomis kalbomis. O čia karas ir nieks nežino anglų,
be to jau du vyrai ir viena moteris:)
Kas nemėgsta Rogožkino gali pažiūrėti, gal patiks.
šios minutės vertinimas: 8.6/10
Lost in Translation
Reklamuoja kaip „kino šedevrą“ .
Dėdė iš Švilpiko dienos vedęs jau seniai,
o mergaitė Scarlett Johansson tik du metus (gyvenime jai dar nėra dvidešimties).
Tokijas. Platoniškas romanas japonų miesto kultūros nesusipratimo fone.
Dar vienas bandymas suprasti „kas tu“ tarp Svetimų, nes Savi dažnai to padaryti neleidžia.
Išbaigtas, tačiau dinamika ir veiksmo vystymasis, kai kur verčia žiovauti.
Geras filmas tiems, kas mėgsta ilgai žiūrėti pro langą.
šios minutės vertinimas: 8.2/10
Tais-Toi! (Užsičiaupk!)
„draugai“ Depardieu ir Reno.
Klausimai: „Kas geriau mersas ar bemsas?“
Bezdančios pagalvėlės ir mūkianti karvė,
kvaili banditai ir panašus bėgliai.
Vos nepaspringau popkornu.
Nuoširdus prancūzų absurdas.
šios minutės vertinimas: 8.1/10
laikai, kai nespėdavau įsiklausyti, išklausyti ir netgi perklausyti praėjo.
dabar kitaip, nespėju įsiskaityti arba įsižiūrėti:)
peržiūrėjau:
(jau kelintą kartą sunkiai susilaikau nuo komentarų,
todėl paminėsiu ne visus matytus, bet nors vieną kartą vertus dėmesio:)
===========================================
dar laukia vinčesteryje ir lentynose:
Chingoo (Friend)
The Man Who Wasn't There
Donnie Darko
Chance
Les Invasions Barbares
21 Grams
Eternal Sunshine Of The Spotless Mind
beveik laukia:
Pastebiu, kad iki šiol kartais nesugebu reiškinius vertinti kitokiu nei taip-ne,
juoda-balta, žalias-virtas, vienas-nulis, myli-nemyli principu.
Kuo labiau įveikiu šį užsispyrimą, tuo stipriau gąsdina susidūrimai su:
neskaitysiu Marxo, nes nemėgstu komunistų;
nemėgstu alyvuogių, todėl jos neskanios;
netikiu į Dievą, todėl tikintys kvailiai.
Kita stadija yra, kai pasakai, kodėl šitas "NE" dar labiau NE nei anas.
Tarkime, nemėgstu grubių žmonių, kurie kitaip nemoka,
bet dar labiau nemėgstu „grubijanų“, kurie moka ir kitaip.
Panašu į skirtumą tarp netyčinio ir tyčinio nužudymo.
Tačiau be priešpastatymo įsakymui „nežudyk“ arba motinai Terezai.
Galima laukti, kai abu šiuos etapus galėsiu palikti praeityje:
spjausiu į preferencijų teorijas,
nugraušiu įpročių mėsą
ir suspardysiu vertybinius griaučius.
Kaip nuobodi kaimyno šypsena nėra man atradimas.
Таip nesu toks pirmas, nei paskutinis.
Kažkaip nebeįtikina filosofavimas kūju
arba kaip tik senovės restauracija.
Artimiausiu laiku bandysiu mėgti
ir nemėgti skirtingus,
kartais netgi prieštaraujančius,
bet tarpusavyje sąveikaujančius dalykus.
Nenoriu nieko griauti, nors jau nieko ir nebeliko,
na gal tik šitas: к чёрту hierarchijas,
skiriamės gi tik vienas nuo kito !
Tikiuosi, kad paskutinis teismas bus vėliau
ir leis man pasilinksmint.
Jeigu nesprogsiu, tiek to...
Kol kas iki rudens tegul tai bus mano kasdienybės ideologija.
Su balandžio pirmąja, draugai !