padariau klaida - nepaemiau su savim knygos, ir dar didesne klaida - pamirsau rasikli. todel dabar jau antra valanda belaukdamas i darba neskubancio daktaro, ejau is proto spedamas kaimynysteje sedinciu zmoniu zodzius ir pokalbio temas. kartais pataikydavau, kaip kad su kysininkavimo gydymo istaigose tema bei juokeliu apie tai, kad daktaras veluoja, esas uzsilaikes sveciuose pas zaviaja paciente, taciau dazniausiai tai ka jie snekedavo, nors ir nekele nuostabos ar susidomejimo, bet kazkiek netiketa. pavyzdziui, kai salia sedinti mergina sarnyru koja ir nervingu jaunikiu, papasakojo savo draugei apie kita drauge, kuri mylejosi Men's Factory klubo sokiu aiksteleje, arba kai tas senukas priesais, staiga prisimines, papasakojo zmonai, kad Denisas sudege, ir kad jis neturi dabar namu, papasakojo greitai, vienu ikvepimu, papasakojo ir vel pamirso. jis neturejo kojos. tiksliau turejo, bet medine. jos ir atejo apziureti.
pas traumatologa, kuris velavo jau daugiau nei pusantros valandos. pas traumatologa, kuris buvo linksmas ir smaikstus zmogus. pas traumatologa, kurio paaiskinimo atsiunte ir mane po zveryno klinikos, registraturos, psichikos sveikatos centro uzimtumo kambario, kuriame seseles bande nustatyti man diagnoze, ir nustate, bet del visa pikta dar siunte rentgeno, kur klause, o ar ten neturiu geleziuku, ir po kurio su savo vidaus nuotrauka buvau nukreiptas pas traumatologa, kuris velavo jau daugiau nei pusantros valandos.
kazkuriuo momentu visi nutylo, as visai pasimeciau, visos zinutes buvo issiustos, visi lapukai ant sienu perskaityti, i tualeta nueita bent tris kartus, ir stai jie visi nutylo ir nori nenori reikia galvoti apie letai slenkancias minutes, apie senute epilepsike po desine su nusalusiu pirstu, apie masinos partrenkta moteriske priesais, apie maza kudiki, su mama ir senele, kuris per beveik dvi valandas neisleido ne vieno garso, tik ziurejo i visus mus be galo susidomejes. galima sakyti, jis laikesi geriausiai is visu. nesikeike kaip tie du vaikinai, nekele isterijos kaip moteris atvedusi motina, kuri negalejo atsisesti del stuburo traumos, neliudejo kaip as, ir neapsimetinejo linksmu kaip jo motina ir senele. jis laikesi iki pat galo, kol jo kartu su mama nesuvalge atejusio traumatologo kabinetas. ten jis apsiverke.
kaip ir ta moteriske, partrenkta masinos. ji irgi apsiverke, netgi apsireke. taip garsiai, kad laukiantiems tapo nemalonu, o pro sali ejusi valytoja, priejo ir smarkiau uztrenke kabineto duris.
kaip ir ta senute - epilepsike, kuri isejo verkdama is kabineto, sveika ranka pataise jos laukiusio vyro striuke, kaip mama pataiso vaiko drabuzius, ir paemusi is jo ranku pirkinius, nuejo zemyn.
o as neverkiau. 'nu, tai kas atsitiko?' - 'manau man luzo tas kaulas.. nu cia.. kur sirdis..plauciai' (as pamirsau reikiama zodi) - 'kaukole, sto li? cha cha!'. jis apziurejo krutine. patikrino suspausdamas kiekviena sonkauli. ir pasiziurejo i nuotrauka. 'luzis sioje vietoje' ir parode i kazka tamsaus vieno kaulo viduje. 'tai negydoma, reikia laukti, apie futbola kol kas teks pamirsti, gali nusipirkti siuos nuskausminamuosius, o tie, lupoj, netrukdo buciuotis?'. ne, netrukdo.
