varganafig 0.02

sėdėjau saulės atokaitoje ir spaudžiau pūlius iš žaizdos ant kairės alkūnės. kairę plaštaką laikiau ant peties. dešinės nykščiu ir smiliumi spaudžiau šunvotę, pradėjusią kilti dar per kalėdas, kai nušalau rankas ir kojas, įlūžęs į tvenkinį.

***

pūlinys buvo galingas. gal du mėnesius visai nevaldžiau kairės rankos. tiesdavau ją kaip šlagbaumą, o didžiausios krizės laikotarpiu net pirštai nustojo veikę. nors šiaip jie lankstėsi, jei palengva lankstydavau juos kita ranka.

naktimis, po žvėriškai šaltomis žiemos žvaigždėmis jausdavau sunkius tvinksnius alkūnėje. nuo tų tvinksnių net darydavosi kiek šilčiau. bijojau nejuokais, juk galėjo ir visai nupūti ranka. ne tai kad man ji labai reikalinga, bet paskui vėl problemos.

visai šūdinai gavosi kai bandžiau pavogti keletą bulvių iš kažkokio rūsio perskeltu langeliu. vos palietus, lango rėmas subyrėjo ir aš neatsargiai slystelėjęs kūlvirsčias nulėkiau žemyn. tiesiai ant tų pūvančių bulvių.

nežinau kiek ten pragulėjau, negalėjau pajudėti, kaip skaudėjo alkūnę. bet nerėkiau. triukšmas man niekada nenaudingas. leidau tykiai augti bulvių daigams. jutau kaip jie neskubriai milimetras po milimetro skverbiasi pro mane.

taip ir išgulėjau iki pavasario. maitinausi sveikesnėmis bulvėmis, kurias galėjau susigrabaliot dešine. glitėsius nuvalydavau į rūbus ir palaimingai kąsdavau kietą ir sprangų šakniagumbį. dieviškas ėdalas.

po kažkurio laiko ne tik oras ėmė šilti, bet pastebėjau, kad ir kairė ranka atgijo. vėl galėjau tiesti ją kaip šlagbaumą rūsio langelio link. ne, vaikščioti aš galėjau ir anksčiau. tuo buvau tikras. tačiau kam? tame rūsyje ne taip jau ir blogai buvo. net sugalvojau kaip tuštintis nejudant iš vietos. atlikęs reikalus sveikąja ranka gerokai pasiknisdavau po savimi ir fekalijos, susimaišiusios su bulvėmis prasmegdavo žemyn. nedažnai aš ir tuštindavausi. kentėti tikrai buvo galima.

šiaip jau ištisai miegodavau arba mėgavausi būkle ant miego ir nemiego ribos.

bet vis labiau šylant orams ir saulei kylant pajutau norą išlysti laukan. neskubėjau to daryti, ką žinai kas ten lauke? bet pavasaris nenumaldomai šaukė.

štai aš ir išlindau. pasirodo nebuvo sunku. teko kelias tuščias dėžes nuo egzotiškų vaisių pastatyti po langeliu, o toliau vieni niekai. mėgavausi savo pasiekimu. keberiodamasis laukan pastebėjau, kad kairė ranka beveik valdoma. stipriai sulenkt, aišku dar negalėjau, bet skausmas lenkiant buvo tik silpnas ano skausmo prisiminimas. netgi kažkoks truputį malonus maudimas.

sniegas buvo jau visai nutirpęs, o oras beveik vasariškai įšilęs. nusirengęs švarką ir užsimetęs jį ant kupros iš karto nuėjau prie upelio. suvilgiau pirštus ir akis. spalvos nušvito visai kitaip. gėrėjausi skausmingu tuščių skardinių blizgesiu, spiginančiu iš nešvarumų krūvų, nusėjusių upelio krantus. pastebėjau kažkokį laukinį gyvūną, matyt, kaip ir aš neseniai palikusį žiemos guolį. buvo nedidelis ir ilga uodega. bet be galo pasitikys savimi. žiūrėjo į mane kiek paniekinamai. nusispjoviau jo pusėn ir paėjęs kiek tolėliau nusišlapinau į upelį. smagu buvo stebėt savo myžalo čiurkšlę, krentančią žemyn. kokią sekundę ar dvi kiek pasukęs žvilgsnį netgi įžiūrėjau visai visai mažą vaivorykštę.

paskui atsisėdau ant plytų krūvos, matyt atvežtos čia iš kokių statybų ar nugriovus seną, niekam nebereikalingą namą, ir užsnūdau.

atsibudęs iškart supratau, kad šunvotė sprogusi. visa kairė ranka buvo lipni ir šlapia. atsiraitojau marškinių rankovę aukščiau alkūnės ir ėmiausi spausti likusius pūlius.

pavasaris šėlo aplinkui.

Posted by varga ftd at 7:42 PM | Permalink

jie atėjo nesibeldę. buvo formaliai mandagūs, kai kurie tokie išliko net iki pat pabaigos. sugužėjo pro vos kiek pravertas duris ne mažiau dvidešimties ir puolė mane savo reikalavimais.

stačiai juokinga. iš pradžių maniau, kad kaip ten bebuvę -- padėties šeimininkas tebesu aš.

žiauriai klydau -- po kelių pašaipėlių ir mėginimų sumenkinti juos, vienas iš jų, skiausčia atgalia ranka stipriai kirto man per veidą. net nespėjau sureaguoti (muštis jie moka), kritau kažkur atgalios, pakaušis stipriai žnegtelėjo į grindinį. pamenu tik garsą -- kaip sprogus šūdo pilnai asenizatorių šlangai, vaizdo nebuvo jokio.

***

kažkuriam iš jų matyt teko gerokai paplušėti, kol įjungė mane.

-- tu mums reikalingas gyvas ir sąmoningas, bičiuli, - nusišaipė vienas pačių grėsmingiausių.

bet kiti, nors ir ne tokie grėsmingi, anaiptol nebuvo malonūs. blogiausia, kad veikė jie visi kartu ir visai neišvien. štai, kažkuriam laužiant mano raką už nugaros, keletas tuo pat metu bandė kutenti mane ir nepasiekę jokio efekto, sugrūdo pirštus tarp šonkaulių taip giliai, kad ėmiau jausti nemenkesnį diskomfortą kaip nuo spyrių ir niuksų. kai kurie, tiesa, tik vaikščiojo aplink ir stūgavo įvairiausias beprasmybes. toks aukštas ir nuspuogyjęs nuolat klausė: "kodėl?", o kitas, gerokai žemesnis antrino: "nu tai kada?".

ką aš žinau kodėl, iš kur man sužinot kada? tiesa sakant, tai aš, beveik iškart po to kai mane atgaivino, prisimyžau į kelnes ir mano galvoje sukiojosi vien tik padrikos mintys apie tai kaip reikės jas išsiskalbti. būčiau gal net ir prisišikęs, bet jau kuris laikas buvau nieko nevalgęs. ta aplinkybė nepadėjo man gintis nuo antplūdžio, tačiau tuo pat metu leido panirti į kažkokį transą, lengvinantį būklės beviltiškumo suvokimą.

buvau ir tebesu stipriai išmuštas iš vėžių. tokios gausybės jų jau senokai nebuvau matęs. paprastai pristodavo kur nors tamsesniuose užkaboroiuose po vieną, ar po kelis. irgi bandydavo spaust žodžiu paskui tuoj paleisdavo į darbą ir rankas.

visviena kažkaip būdavo galima išsisukti. apsimesdavau kad griūnu jei bandydavo pakišti koją, o iš tikro persivertęs kūlvirsčio puldavau artimiausian skersgatvin ir tiek mane tematei. arba, jei pavykdavo juos pastebėti besiartinant, nieko nelaukdamas lėkdavau kuo toliau, įsimaišydavau į minią, išgaruodavau.

šį kartą jų buvo tiek daug ir visi vienu metu. be to, sugužėjo tiesiai į mano namus. niekur nepabėgsi. vienas taip ir pareiškė:

-- niekur nepabėgsi, gaidy. -- ir apsisukęs aplink išėjo iškart. kiti pasiliko ir, kaip jau sakiau, mano atžagarumas išprovokavo gal ir nepelnytai žiaurų mano atžvilgiu, bet iš jų pusės visai logišką elgesį.

nežinau kiek būčiau taip tvėręs, tačiau pastebėjau, kad ne visi buvo visą laiką kartu. kai kurie išeidavo ir negrįždavo, kiti po kiek laiko, tartum smalsaudami, žvilgt vidun ir jau vėl kamantinėja, žnybia, pešioja ar, pasitaikius gerai progai, spiria kur į kelėnį. vėlgi, labai džiaugtis nebuvo ko -- ateidavo ir išvis nematytų, tokių pat agresyviai atkaklių.

pagalbos sulaukt buvo beprasmiška. mačiau kaip keletas kaimynų susidomėję stebi vaizdą iš laiptinės pro praviras mano būsto duris. vis atsigrįždami jie matyt pasakojo savo namiškiams ką mato. nei vienas nesiėmė jokių priemonių tik stengėsi nežiūrėti man į akis. storesnysis iš penkto aukšto vilkėjo tik gėlėtais flaneliniais pantalonais ir nuolat, lyg tarp kitko, čiuopė kaire ranka savo kiaušius. supratau, kad reikėjo arba suktis pačiam, arba laukti apvaizdos piršto.

tąsytas, stumdytas, spardytas ir rankomis muštas, berods netgi spjaudytas, stovėjau vidury kambario, praskeltu pakaušiu ir kantriai laukiau kas bus toliau.

po kurio laiko vistik jų gerokai apmažėjo. paskui išėjo dar keli ir negrįžo tučtuojau kaip ligi tol. galiausiai liko gal du ar trys. vienas sėdėjo ant rašomojo stalo, tavaruodamas kojomis ir pašaipiai žvelgdamas į mane, kitas kuitėsi mano nešvarių skalbinių dėžėje, koridoriuj prie vonios kambario. vis traukė mano sunešiotus apatinius ir varstė priekaištingomis akimis sudususį orą, skiriantį mane nuo jo. kituose kambariuose gal dar daugiau jų šmirinėjo. nežinau. stvėjau ir visviena nieko nedariau. ką galėčiau padaryt?

pradėjo temti ir iš kambario išstypino tas nuo stalo, prieš tai trankiai nusiperdęs. berods beveik kartu su juo pradingo ir skalbinių ekspertas, gal iškuitė viską lig dugno?

dingus visiems, palengva atsisėdau ant suklypusios taburetės. kiek pasėdėjęs įsidrąsinau ir net užsirūkiau. vis dar nežinojau esu visiškai vienas ar kur nors tamsiame kambaryje tebetūno kuris nors mano kankintojų. durys tebebuvo atlapos tik kaimynų laiptinėje nebeliko. matyt nuėjo žiūrėti "panoramos", girdėjau kaip plyšojo jų televizoriai. neskubėjau uždaryti durų, visviena jei jie sugrįš -- jokios spynos ir sklendės negelbės. belieka sėdėti ir mėgautis vienuma. galbūt jau tuoj jie vėl bus čia.

dar vėliau šokausi aprašyt visos šios nemalonios istorijos. ir dabar, kai paskubomis darau tai, nevalingai vis grįžčioju per petį. tikrai žinau kad jie sugrįš. ne net ne tai, įsitikinęs, kad daugelis jų tebesisukioja kur nors kieme, laiptinėj ar ant namo stogo. gal tik jiems kiek pabodau. pailsės ir vėl imsis savo.

fuck, reikalai...

Posted by varga ftd at 6:08 PM | Permalink

Compression for the 21st Century...

go!

go?

Posted by varga ftd at 2:47 PM | Permalink