va šitas bybiškas enginas nuolat man užkilina da frozina aną gaiduvišką op-e-racinę...
kam aš naudoju tą gaiduvišką op-e-racinę, dar yra pateisinamų priežasčių, bet dėl bybiško engino tai kaltas only pats.bet tai kaip tinguva nereali yra dabar vėl ten choice'inti žoperas da pizdillas visokias... bokmarxus konvertuoti exportuoti da nach... totalus vištgaidynas
iki galo įsisąmoninti neįmanomame teiginyje, kad visata yra beribė, easy įsitenka ir kitas teiginys.
juk praktiškai visatos begalybės suvokti negebame. mes tik simuliuojame tokį suvokimą. ne?
so, kur kas lengviau susimuliuoti suvokimą, kad betkokių artikuliuotų arba ne garsų aibė, viena kuria nors iš begalinės visatos (čia mes kalbame tik apie mums artimiausią visatą, o kas galėtų paneigti paralelinių, vidinių ir išorinių visatų buvimą?) kalbų, reiškia ką nors prasmingą.
pavyzdžiui, jei kas nors vidury (arba pakrašty) gatvės paskutiniais (arba pirmutiniais) žodžiais išplūsta tave, tai galima 100% būti įsitikinusiam, kad kuria nors iš begalinės aibės kalbų tirada: "bybįgraužkdalbajobenachuipydaretuapsišikęs" reiškia nusižeminusį pagarbos išreiškimą.
dar daugiau, totali begalybė includina ir reversinę 360° intonacijos bei mimikos reikšmių skalę. hehe, čia pasakiau taip, kad net pats suprasti galėčiau nebent tuo atveju, jei būčiau iš ne šitos galaktikos. t.y. turiu minty, kad mums įprastos intonacijų ir mimikų reikšmės labiau nutolusiuose toliuose gali turėti tiek tokią pat, tiek simetriškai priešingą, tiek iš vis kokią nors kitą atsitiktinę reikšmę.
naudingos išvados yra šios:
viršuje mano atskleistas (sorry jei nepakankamai vniatno) totalus lingvistinis reliatyvumas įgalina mus džiaugtis bet kokiu bendravimu.
nenaudingos išvados:
gaila, bet dėl tų pačių priežasčių nebelieka stimulo valdytis, juk ką gali žinoti, kuomet linki kam nors kad jį šikantį sutrauktų, gal kuria nors iš begalinės aibės kalbų (ir gal net neviena iš jų) tuo pat metu meldi ir atleidimo, o dar kita darai nedviprasmišką ir nevisai politkorektišką užuominą, žemėje dažnai dar vadinamą seksualiniu priekabiavimu.
ant nosiaus savaitgalis? lietus ir šlapdriba?
jei nėra ypatingų timewasting planes, siūlau gastronome nusipirkti ne vien tik alaus ir kefyro, o dar ir kokį nors mūvį ką aš ir padariau kažkurią čia dieną machima bazėje...
šiaip jau filmą buvau matęs cinema formatu, dėl to nė akimirkai nedvejojęs sumokėjau arti keturiasdešimt litų už, gp su amfiteatro filmų palaiminimu leistą, haneke: funny games dvd kopiją.gal kiek turėtų stebint, kad autorius austras. bet nusistebėjimas tik paviršutiniškas juk ne vien felini da bertoluchi su ingmar -- europos kinas ir ne vien uk, krancūzija ar ten (jėz!) germanija -- elitinės kultūros dislokacijos vietos.
žinia, kad ir tas gaivusis amerikietis yra visai vykusiai truktelėjęs per dantį europa centrale (konkrečiai austriją) už "grillparcerischkumą", kiek supratau, neva tokį iškilmingą stovinčio parko tvenkinio pūvimą. ir negali nesutikti, kad tam tikro
grillparcerio sindromo senojoje europoje esama ir netgi kokčiai nemažai.tačiau, manykime, neretai tai tampa tarsi atsparos tašku labai netikėtiems kultūriniams reiškiniams rastis.
tai ką rusai ar pietų slavai demonstruoja visaip luošinami ir engiami, eropocentralščina easy išskiria iš savęs, atrodytų net be jokių regimų priežasčių tam. antravertus, nuolatinis sotumas, matyt, gali įskausti lygiai tiek pat ar daugiau kaip ir negandos. ir įskausta.
jei imsim konkrečiai alpių papėdes, apart grillparcerio, štrauso valsų ir komisaro rekso, čia gimsta ir pavydėtinai neordinarių reiškinių.
pakartotinai žiūrėdamas funny games, tačiau ir vėl stipriai buvau sukrėstas meistriškai
michael haneke kuriamos, kupinos žiaurių dalykėlių ir neaiškinamo (kintino) absurdo, dramatiškos istorijos apie du, sveikai biurgeriškai užkalkėjusius, pasiturinčius pseudointelektualus, atskubėjusius atostogų į nuosavą vilą, kur jų laukė vien tik baisiai negeri ir neteisingi dalykai (jei kas nematėt: juos ten įkalina, muša, psichologiškai spaudžia ir nužudo paeiliui, pradedant nuo jų mažamečio sūnaus).ir (cit!) čia jums ne seilėtų hollywooderių pykšt pokšt ojojoj... čia beveik dokumentiškai žvelgiama į šlykščiai nemotyvuotą žmogžudystę po nelabai ir ilgo psichologinio kankinimo, naivokomis bet vykusiomis (šiuo atveju) režisūrinėmis priemonėmis pakviečiant ir žiūrova dalyvauti savaitgalio košmare. žudoma vardan pasilinksminimo, žaidžiant. vienas žudikų net keletą kartų atsisuka stambiu planu į žiūrovą ir mirkteli... atseit, kaip pavarau ką?
vienas iš labiausiai gerbtinų haneke ėjimų tas, kad kamera nefiksuoja tyškančių smegenų, lūžtančių kaulų, plyštančios odos vėmalų ir kt. šlykštybių. na išskyrus truputėlį kraujo ir tą nuostabų possible happy endo feiką, kuris anuliuojamas vienam iš negerų personažų pasinaudojus remote pulteliu! visas kitas neįsivaizduojamai tikroviškas smurto scenas tenka susikurti savo vaizduotėje. ir susikuri. po to galvoji čia haneke ant hollywood vežimo iš kraščioko prisėda tokiu metodu, ar vis tik ant žmogaus prigimties... labiau linkčiau pastarosios pusėn.
begraso brūžinantis dvd (visi aplink jau miega, na otrez otkazavšys dar kartą žiūrėti tą šlykštų šlykštų filmą) ir vos spėdamas suderinti veiksmus tarp alaus gurkšnių ir subtitrų (beje, juokingai techniškai negramotnų), susimąsčiau, ko siekė haneke? nusprendžiau, kad jis fiksuoja tam tikrą jį supančios visuomenės nesugebėjimą žaisti ne pagal jų pačių taisykles, pavadinkime tai improvizacijos impotencija.
o ką nusprendėte jūs?
ką nematėte funny games? ar la pianiste? nu tada ko gero bus sunkus lola rent garbinimo atvejis, deja nepagydomas.
hau.