Norėčiau pasidalinti viena [išgalvota] istorija, kuri nutiko viename universitete (anonimiškumo labui, pavadinkime jį Bonos Sforcos universitetu).
Jei mane bent kiek pažįstate, puikiai žinote, jog pasižymiu didžiule meile ir simpatija varniniams paukščiams. Todėl jau kelintus metus iš eilės stengiuosi kažkuo pagelbėti juos globojančiai įstaigai. Pernai Bonos Sforcos universitete apgyvendinau dovanų dėžę, į kurią studentai ir darbuotojai galėjo mesti lauktuves varniniams paukščiams ir prieš Kalėdas visas lauktuves nugabenau į minėtąją varninius paukščius globojančią įstaigą.
Kadangi akcija pasisekė, nusprendžiau ją kartoti ir šįmet (ir kitąmet, ir tol, kol aš būsiu tame universitete). Parašiau laiškus atitinkamiems padaliniams prašydama leidimo pastatyti dėžę ir laukiau atsakymo.
Bet tada to atsakymo belaukiant, man parašė viena mergina, prisistačiusi Bonos Sforcos universiteto studente ir Varninių paukščių globos įstaigos savanore. Pavadinkime ją Emilija Šnekute. Jai globos įstaiga pavedė susisiekti su manimi kaip su dovanų dėžės organizatore ir kooperuotis, nes su studentų grupele atlikdama kažkokį studentišką projektą ji irgi norėjo pastatyti dovanų dėžę.
Aš, žinoma, apsidžiaugiau, jog organizuoti reikalus galėsiu nebeviena, pasakiau, kas jau yra nuveikta (paprašyta leidimo statyti dėžę viename iš universiteto pastatų, tame, kuriame dirbu ir aš), pasiūliau, kas gali būti nuveikta dar - pvz. dėžių pastatyta daugiau kituose fakultetuose. Problemos prasidėjo tada, kada Emilija Šnekutė paklausė apie terminus - kada ta dėžė bus statoma ir gabenama. Kuomet atsakiau, jog bus statoma gavus patvirtinimą, o dovanos gabenamos gruodį prieš Kalėdas, studentė atsakė, jog šis variantas netinka, ir viską jai reikia padaryti anksčiau (gi kažkokia studentiška užduotis, kurią reikia įvykdyti iki sesijos, kuri prasideda gruodį). Todėl ji pasistengs dėžę dovanoms pastatyti ankščiau nei aš.
Kadangi toks pareiškimas labai arti absurdo ir labai toli nuo susirūpinimo varniniais paukščiais, rašiau studentei siūlydama kelias išeitis, pavyzdžiui, pasisiūliau susisiekti su jos praktikos vadovėmis ir paprašyti leisti dėžę į prieglaudą su dovanomis nuvežti vėliau, jau prasidėjus sesijai ir tą praktiką užskaityti su tokiu nedideliu "avansu", taip pat siūliau statyti dėžes kituose fakultetuose, nes dvi viena šalia kitos stovinčios dėžės būtų nesąmonė (ir kad išvengtų tokios nesąmonės globos įstaiga ir pavedė studentei su manimi susisiekti). Tačiau studentė nusprendė mane ignoruoti ir į žinutes neatsakinėjo.
Nežinodama ką daryti ir kaip elgtis toliau, parašiau į globos įstaigą klausdama, ar minėtoji Emilija Šnekutė yra jų savanorė. Gavau atsakymą, kurį pakopijuoju čia:
Sveiki. Ne savanorė. VDU studentė. Fotografavo pas mus paukščiukus, žadėjo tekstukus parašyti. Turbūt kreipėsi dėl aukų dėžutės pastatytmo VDU? Mes sakėm, kad jau jūs organizuojat, kad gali dubliuotis.
Atrašiau kad kreipėsi, susišnekėti nepavyko, o ir studentė pradingo "pakabindama" mano organizuojamą akciją ore. Pamaniau, kad galėčiau ją sugaudyti universiteto kanalais ir sužinojau, jog minėtoji studentė specialybiniam dalykui "Komunikacijos projektų vadyba organizacijose" gavo užduotį pasirinkti organizaciją ir jai sukurt komunikacijos planą. Nagi, well done! Puiki komunikacija, tikrai verta teigiamo įvertinimo.
Ypač už tai, kaip pasikreipė mūsų susirašinėjimas vėliau. Kadangi studentė vis dar neatsakė į mano žinutes, parašiau jai taip:
Kadangi esu akivaizdžiai ignoruojama - matau, jog žinutės skaitomos - tai vardan prieglaudinukų labo - dėkite tas dėžes kur norite kada norite kaip norite visur, išskyrus X fakulteto foje, kur jau ne pirmus metus prieš šventes aš tą darau su globos įstaiga suderinus - kad nedubliuotumėte akcijos.
Žinoma, studentė pasijuto giliai įžeista tokios žinutės ir susirašinėjimą perkėlė į visai viešosios komunikacijos studentams nebūdingą lygį, į mane kreipdamasi žeminančiais kreipiniais kaip "panelytė" ir t.t.
Dar kartą pakartojau, jog dvi dėžės viena šalia kitos būtų kvailystė, tačiau viskas, ką gavau, tai pozityvaus mąstymo užkrato pilnas atsakymas apie mano nederamą elgesį.
Tuo tarpu iš atitinkamos tarnybos atėjo atsakymas, jog dėžę statyti galima, tad ją ten ir nugabenau. Išplatinau skelbimus universiteto informacinėje sistemoje, studentų feisbuko grupėse. Parašiau ir studentei, kad dėžė stovi. Ji atsakė, jog visgi jai tas laikas tinka ir:
"Mes irgi turime leidimus statyti ir pastatysime, bet ne pykčio principais ar kuo kitu, o juk vardan varninių paukščių."
Ir vėl pradingo.
Maniškė dėžė pildėsi dovanėlėmis, aš tuo tarpu prižiūrėjau savo sudėtus skelbimus ir dalinausi foto iš pernykštės akcijos ir jos progreso. Kai po dešimties dienų L. pranešė tokią žinią: greta pastatytos mano dėžės atsirado antroji, tai pačiai globos įstaigai.
Studentė sugrįžo!
Aš dažnai save pagaunu galvojant, kas visgi yra studentiškose situacijose kvailys, kai atsakymas turėtų būti kone iš karto aiškus. Bet šioje tokie mąstymai net nebuvo reikalingi, kadangi pagal kokią logiką dvejose šalia stovinčiose dėžėse bus galima surinkti daugiau dovanų tai pačiai įstaigai - na niekaip nesuprantu.
Juo labiau, jei tai buvo komunikacijos dalyko užduotis - kodėl apie dėžę-šašą nėra paskelbta jokios informacijos? Kolegė, iš tiesų savanoriaujanti vienoje globos įstaigoje (jei patinka ciucikai, rekomenduoju pasiskaityti jos blog'ą apie savanorystę) čia įžvelgė ir daugiau - akademinį nesąžingumą dėl to, jog akciją antrus metus rengiu aš, skelbimus dedu ir prižiūriu aš, dovanas renku ir vežu aš, o va ateina kažkokios Šnekutės, pasistato greta savo dėžę ir atsiskaito už "Komunikacijos projektų vadybą organizacijose" ir yra labai laiminga, kad pusę darbo atliko visiškai kitas žmogus.
Žinote, jei mano studentė užsiiminėtų panašiais dalykėliais ir studijuodama viešąją komunikaciją į nepažįstamus žmones kreiptųsi "panelėm panelytėm" bei spinduliuotų pačius "šilčiausius jausmus", labai norėčiau apie tai sužinoti.
Taip pat jei tai būtų mano studentė, žinau ką jai už tokius mano aprašytus dalykus pasakyčiau.
Sėsk, du.
Gerai, kad viso labo čia yra išgalvota istorija. Antraip būtų labai nesmagu žinant, kad tokie studentai baigia universitetus ir net sugeba įsidarbinti pagal specialybę.
