(Ačiū už parodytą gražų paveikslėlį A. P.)
Vakar L. skundėsi šituo, kurį šiandien perskaičiau ir nesusilaikiau.
Į A. S. (nu)šnekėjimus atsakysiu ištrauka iš dar bakalauro studijų metais rašyto darbo (daug ką šiandien keisčiau ir galvočiau kitaip, bet smagu, kad jau tada nebuvau tokia dogmatikė kaip kai ne kurie dėstytuvai):
Minint 1886-05-01 d. įvykius Čikagoje, kuomet buvo žiauriai numalšinta darbininkų demonstracija, 1889 m. II-asis Internacionalas Paryžiuje paskelbė šią dieną Tarptautine darbininkų solidarumo diena. Ši diena buvo minima ir nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 m. Tačiau Lietuvoje ilgą laiką galiojo karo padėtis (nuo 1919-02-10 iki 1920 m. Seimo rinkimų, grąžinta 1920-07-23. 1922-08-21 d. palikta galioti palei demarkacinę liniją su Lenkija, Kaune ir geležinkelių zonoje. Visoje Lietuvoje karo padėtis panaikinta 1922-07-02, tačiau vėl grąžinta 1922-12-20 po perversmo. Vėl panaikinta tik 1938-11-01, bet jau gruodį Kaune ir Kauno apskrityje įvestas sustiprintas valstybės apsaugos metas, kas iš esmės, atitiko karo padėtį), todėl nors tiek Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, tiek 1922 m. Konstitucijoje pripažinta piliečių laisvė rengti susirinkimus, dėl karo padėties abi konstitucijos numatė šios (bei kitų) laisvės apribojimą. Taigi, kiekvienais metais darbininkai, minėdami šią dieną, pažeisdavo konstitucijoje numatytą tvarką bei sulaukdavo nuobaudų ar represijų. Be to, žinoma, jog karo teismas buvo paliktas veikti netgi tose Lietuvos dalyse, kuriose buvo panaikinta karo padėtis, todėl kai kuriais atvejais konstituciją pažeidinėjo ne demonstrantai, o prieš juos besiimantys veiksmų pareigūnai. Karo padėties įvedimas buvo ne kas kita, o teisinis pasiteisinimas varžyti opozicines jėgas.
Gilinantis į šį klausimą problemų sukelia tuo metu vyravusios tendencijos (greičiausiai dėl valdžioje dominuojančių dešiniųjų politikų) visus kairiuosius laikyti ir vadinti bolševikais. Krikščionių demokratų “Darbininke” gegužės 1-osios minėjimo akcijos dažniausiai priskiriamos bolševikams; valdžios institucijos stabdydavo šventimą taip pat dėl “komunistinės” (t.y. priešvalstybinės) veiklos. “Socialdemokrate” jau nuo pirmųjų savaitraščio numerių negailima kritikos komunistams, jų veikla Lietuvoje aprašoma, tačiau atskiriama nuo kitų kairiųjų grupių (socialdemokratų, aušrininkų, eserų, maksimalistų, plečkaitininkų), todėl galima gana plačiai nagrinėti Tarptautinės darbininkų dienos minėjimus, nesusijusius su komunistine veikla.
Pirmasis Darbininkų dienos minėjimas aprašomas “Darbininke” 1920 m. Kaune, Rotušės salėje vyko socialdemokratų mitingas. Akcentuojama, jog dalyvavo daugiausia žydų ir lenkų, kurie kažkam paskleidus komunistinių atsišaukimų, užstojo komunistus. Mitingo klausė ir karininkai, kurie jį, kaip bolševikišką, išvaikė. Pranešime ryškiai atsispindi nusiteikimas prieš žydus, lenkus ir bolševikus, todėl negalima jo laikyti visiškai objektyviu. Deja, kitos krypties leidiniai šio įvykio neaprašo, taigi, nesant galimybės palyginti informaciją, ar iš tiesių mitingas buvo bolševikinis, lieka neaišku.
Sekančiais metais Marijampolėje dar prieš gegužės 1-ąją buvo suimti Profesinės Darbininkų Sąjungos valdybos nariai – taip siekta išvengti net leidimo šventei prašymo. Tačiau atsirado asmenų, kurie vis tiek pateikė prašymą dėl eisenos, bet tuoj po to jie buvo suimti, o leidimas neduotas. Neramu buvo ir pačią šventės dieną, kuomet negavus atsakymo dėl leidimo eisenai bei nepasirodžius atsakingiems asmenims, darbininkų klube nuspręsta pradėti nesankcionuotą demonstraciją. Deja, į darbininkų klubą įsiveržė policija, demonstracija neįvyko, suimta daug žmonių. Areštai pateisinti planuojamo bolševikų perversmo sustabdymu. Šakiuose taip pat buvo ruoštasi minėti Darbininkų dieną, tačiau leidimas nebuvo duotas. Darbininkai surengė viešą mitingą, kuris baigėsi be jokių incidentų, nors ir prižiūrimas teisėtvarkos pareigūnų. Be leidimo šventė paminėta ir Kaune bei Naumiestyje. Vilkaviškyje leidimas socialdemokratų organizuojamai šventei duotas, tačiau vėliau atšauktas; krikščionių demokratų Darbo Federacija leidimą gavo. Nepaisant to, darbininkai mėgino išeiti į gatves be leidimo, tačiau buvo išvaikyti, ir tuoj po išvaikymo, prasidėjo Darbo Federacijos organizuojama šventė, kuriai kliudyta nebuvo. Šį kartą mėginimus švęsti gegužės 1-ąją aprašo tik “Socialdemokratas”, todėl vėlgi negalima visiškai pasikliauti pateiktų faktų objektyvumu.
Sprendžiant iš 1922-ųjų spaudos, tais metais Darbininkų diena negavus leidimų nebuvo švenčiama, tačiau 1923-aisiais darbininkija vėl stengėsi pažymėti sau svarbią šventę. Kaune leidimas švęsti suteiktas tik Darbo Federacijai. Buvo surengtas vaidinimas ir į teatro salę atneštas didžiulis Darbo Federacijos plakatas. Tarp aktorių atsirado drąsuolių, atsisakiusių vaidinti po šiuo plakatu. Jie buvo apkaltinti esą komunistai (“Darbininkas” rašo, jog taip elgėsi socialdemokratai – bolševikai ir menševikai – toks suvienodinimas ir apibrėžimas atspindi dešiniajai spaudai būdingą visų kairiųjų priskyrimą komunistams). Tačiau šventė buvo pertraukta, Darbo Federacijos nariai paliko teatro salę. Mieste kairiųjų politinių pažiūrų darbininkai stengėsi bent nežymiai pasireikšti, pavyzdžiui, įsisegant raudoną ženklelį. Deja, net už tokį menkniekį grėsė areštai. Radviliškyje ir Panevėžyje šventė paminėta mitingais ir eisenomis, jų niekas nesukliudė. Raseiniuose taip pat vyko mitingas, o spontaniškai surengus eiseną, ji tuoj pat buvo išvaikyta policijos. Šiauliuose surengtas mitingas ir priimta rezoliucija, išreiškiant protestą prieš profsąjungų persekiojimą, žodžio laisvės varžymą bei reikalaujant paleisti politinius kalinius.
1924 m. leidimai mitingams, nors ir sunkiai, bet suteikti. Šiauliuose pasibaigus mitingui darbininkai norėjo surengti eiseną iš “Fantazijos” salės iki Darbininkų Profesinės Sąjungos valdybos būstinės, tačiau policija užrėmė duris, o į gatvę su vėliavomis išėjusius darbininkus išvaikė. Kretingoje negavus leidimo, gegužės pirmąją buvo dalinami socialdemokratų atsišaukimai. Juos dalinę asmenys suimti. Kaune vyko darbininkų demonstracija, už dalyvavimą joje buvo atleidžiami valdiškos geležinkelių dirbtuvės darbuotojai, taip pat nemažai asmenų nubausti po 1-3 mėn. kalėjimo bausmės.
Kiekvienais metais prieš darbininkų solidarumo dieną, vykdytos kratos pas profsąjungų aktyvistus ir socialdemokratų partijos narius. 1925 m. balandžio 22 d. atliktos kratos Kaune, iš Brazausko konfiskuoti gegužės 1-ajai skirti atsišaukimai. Tą pačią dieną mieste suimtas atsišaukimus bedalinantis Poniatauskas. Tačiau šie įvykiai neprieštaravo valstybės konstitucijai ir įstatymams, o priešingai, piliečių teises į žodžio laisvę pažeidinėjo teisėtvarkos pareigūnai. Dėl šių įvykių ir apskritai represijų prieš gegužės pirmąją švenčiančius darbininkus socialdemokratų frakcija pateikė interpeliaciją.
Siekiant išvengti suėmimų, 1926 m. prieš gegužės pirmąją buvo dalinami atsišaukimai ir skelbiami pranešimai, rekomenduojantys Kaune nevykdyti eisenų. Todėl surengtas mitingas, kuriam leidimas gautas. Deja, kvietimas vienytis buvo suprastas kaip darbininkų raginimas sukilti prieš valstybę ir mitingas išvaikytas.
1927 m. grąžinus karo padėtį visoje Lietuvoje ir įvedus spaudos cenzūrą, prieš gegužės pirmąją Kauno Karo Komendantas pareiškė, jog jokios demonstracijos nebus leidžiamos ir visi nepaklūstantys bus išvaikomi griežčiausiomis priemonėmis. Nepaisant to, balandžio 30-osios naktį buvo išplatinti socialistų revoliucionierių atsišaukimai.
Pagal “Socialdemokrate” išspausdintą spaudos apžvalgą, ir 1928 m. Gegužės pirmoji praėjusi ramiai, be didesnių incidientų – kai kur buvo išplatinti nelegalūs atsišaukimai ar pakabintos raudonos vėliavos. Tačiau ar iš tiesų nebuvo aktyvių mėginimų švęsti darbininkų solidarumo dieną, taip ir nėra aišku – abejonių informacijos objektyvumui sukelia sekančiame LSDP savatraščio numeryje prie redakcijos atsakymų išspausdintos žinutės, jog dauguma pranešimų apie gegužės pirmosios šventimą “ne dėl mūsų kaltės” į laikraštį nepateko, taip pat J. Lordo korespondencijos apie kratas prieš gegužės pirmąją “Socialdemokratas” įdėti taip pat negalėjo. Šie pranešimai greičiausiai buvo neleisti spausdinti karo cenzūros.
1930 m. Prezidento įsaku šventė panaikinta, nuo tol ją minėjo tik komunistai. 1931-aisiais gegužės pirmoji praėjo be didesnių incidientų. Tiesa, Joniškyje šventės išvakarėse buvo iškabintų 1928-ųjų atsišaukimų “Švęskime Pirmąją Gegužės”, bet veik iškart buvo nuplėšyti.23 Krakėje (Kėdainių apskr.) buvo iškelta raudona vėliava.24 Vėlesniais metais nagrinėti laikraščiai išspausdina pasveikinimą Darbo žmonių solidarumo dienos proga, tačiau nerašo apie viešą legalų ar nelegalų šventės minėjimą.
* * *
Ką dar pridėčiau iš savo jau naujausiųjų skaitymų ir nagrinėjimų, tai kad iki 1927 m., kada buvo suvaržyta opozicinių partijų ir organizacijų veikla, nei tų komunistų daug buvo, nei jie ką rimto veikė, nei į juos kas rimtai žiūrėjo, nei kas jų bijojo. O Darbo žmonių šventė švęsta.
Dar nuostabus, įdomus ir nenagrinėtas dalykas - tai radikalių antibolševikinių organizacijų ir taip nusiteikusių žmonių vaidmuo darbo judėjime. Jau net nekalbant apie tai, kas dėjosi tarp lietuvių darbininkų JAV ir Pietų Amerikoje.
O Kazys Boruta ir Kazys Jakubėnas tai tikrai karstuose vartosi po tokių viršuje minėtojo istoriko teiginių. Kiba be reikalo teko K. B. pasėdėt kaliūzėj už 05.01 skirtą eilėraštuką?..