tragedija

buvo laibai įdomu, labai patiko, super patirtis.

jaučiausi lyg gročiau ar dainuočiau. ir tas skaitymas buvo toks didelis, kad net sunku apibūdinti. žinai, kad skaitai, bet nejauti, jog skaitai. viskas plaukia, plaukia.. kol baigiasi paskutinė eilutė. pakeli galvą nuo lapo, pažvelgi į veidus.

tu baigei.

dabar kito eilė. visada atrodo, jog kitas labai greit perskaito.

vėl tavo eilė. vėl plaukimas. atrodo, tavo plaukimas yra nesibaigiantis.

paskutinė eilutė baigiasi. pakeli galvą, akis - į žmones. jie šypsosi. galvoji, ar jie šypsosi, nes jiems tai naujas dalykas kaip ir tau, ar jie šypsosi, nes jiems juokinga visa tai atrodo. gal jie šypsosi, nes tai geriausias būdas palaikyti. o gal dėl to, kad tu vienintelis plukdai savo eilėraščius, kurie skiriasi nuo kitų, nes tai ne apie naftą, globalizaciją, punk roką ir t.t.

kad ir kaip ten bebūtų, tos šypsenos buvo gražiausias dalykas tą akimirką.

po 8 eilėraščių jaučiausi užtektinai persiskaitęs, kad norėčiau toliau tęsti tai, todėl padėkojau visiems už dėmesį ir nuėjau.

jei vėl pakliūtų galimybė skaityti, skaityčiau. tik šįkart dar Labiau.