Pamiršau kofimeną, tai iš ryto negaliu pabust.
Pasakoju planus, nors žinau, jog neliks noro jų vykdyt.
Tada einu į balkoną parūkyt. Pirma viską užgožia svirplių orgija. Tada pro ją prasisunkia pramonė.
Stabdantis tuščių vagonų sąstatas. Išstūmė iš vartų prie taboro, nes trūksta vietos. Kilometras ar du, šimtas plieninų būgnų po dvidešimt tonų kiekvienas. Sinchroniškai dundės per bėgių sudūrimus, lėtai, gal pusvalandį. Tada ilgai cyps ir sustos.
Kažkoks variklis, ar generatorius, ar kompresorius, švyturiuojantis žemas ūžimas, matyt nuo krano. Kranas krauna laužą. Karts nuo karto nukrenta didelis metalo gabalas, ant kitų didelių metalo gabalų. Tiesiai į Norvegiją.
Dirba žmonės, visą dieną, visą naktį, sekmadienį ir per šabą, bet jų nesigirdi, tai galima paabėjot, ar jų išvis yra.
Standartinio dydžio konteineriai po atviru dangum. Sandėlis. Pyzdint nėra ką ir kuo. Sukrauta penkiais aukštais, užstoja viską tuo labiau, kuo arčiau prieini. Eiti nėra ko, tai ir neini.
Sušunka vaikas, paloja šuo. Žuvėdros. Sraigtasparnis.
Pravažiuojančios mašinos į visą tai neleidžia susitelkt.
Pamiršau gertuvę, tai naktį negaliu užmigt.
Baras pilnas butelių, bet nei vieno atidaryto. Gal ir gerai.