Jis buvo rašytojas. Kai atsisėsdavo prie spausdinimo mašinėlės, laikrodis užkibdavo už krašto ir trukdė, dėl ko buvo nuimamas. Jis pamiršdavo viską ir užsirašydavo iki paryčių.
Tai buvo jo Meilė. Mašinėlė traukė liepsnos šiluma. Jis prieidavo prie jos ir pats tapdavo ugnimi, pats pavirsdavo mašina - nealkstančia, nevargstančia, nemiegančia.
Pilni lapai gulėjo ant stalo krašto, bereikšmiai, kol nenukrisdavo ant grindų.
Kartą į kambarį užėjo žmogus ir pamatė popierių krūvas. Tai buvo gudrus žmogus, kuris greitai tapo turtingu leidėju. Ne visi jo laikomi vardai išpopuliarėjo, todėl turėjo strateginį rezervą geriausių - tiek, kad tikrai užtektų, jei rašytojas mirtų.
Kartą mieste atsitiko gaisras. Iki pamatų sudegė jų abiejų namai. Leidėjas nusižudė. Rašytojas rado kitą mašinėlę.