st_

Aš gyvenu pomirtinį gyvenimą. Jaučiu, nors ne, nieko nebejaučiu, greičiau matau, kaip viskas redukuojasi į prieblandą. Jokio žaismo, jokio judėjimo. Nebėra jokių bangų, net ir šviesos, anei garso, ir pradedu suvokti pamirštąs, kaip begali viskas atrodyti kitaip, nei žiūrint iš šešėlio.

Greičiausiai ir pats besu ta juodoji skylė, susiurbianti šviesą. Savo afterparčiu pulsuojantis, kadaise akinančiai blizgėjęs dangaus kūnas, beįdomus tik teorijai, nešamai ant mokslo durtuvų. Pakankamai kietų, jog išraižytų visą paviršių, tačiau pernelyg bukų, jog ištrauktų nors vieną pūlinį.

Atrodytų, griebtum tokį durtuvą, ir juo išdaužtum tą nusileidusį neperšaunamą stiklą, kuris jau, rodytųs, beveik amžinai skiria sąmonę nuo visos materijos ir energijos. Visko, kas buvo ir turėjo būti. Totali negalia: jokios įtakos tam, kas už stiklo, taip pat ir jokio deguonies iš už jo. Dabartės mano trajektorijos primena tiesiog musės, įklimpusios bejėgiškumo kadrilyje. Tačiau kažkas iš anų, užustiklinių laikų dar likę: bandymas atrodyti nors vizualiai geriau: iš čia ir juodųjų skylių metaforos ir susiromantinimas iki vaiduoklio.

Būtų juokinga, bet agonija jau pasiekė ir lūpas. Neišeina to nepastebėti; per dienų dienas klajojant be vietos, zigzagais maišant miestą, blokuojant prisiminimus (trinkt, trinkt muselė į stiklą, kur mano eutanazininkas voras nx?!), tenka išnirti iš vaiduokliškos uždangos. Toks jau tas anapusinis gyvenimas - pamato visai ne tos akys, kurių norėtųsi. Sykį pamatę pradeda spiritizmo seansus, bando iššaukti per atstumą, kad papasakotum, kaip gi viskas čia. Po truputį pradedi suprasti, kodėl esą iškvietus dvasias jos linkusios viską išdaužyt. Taip, net ir man kartais kažkas prasimuša, kažkas parūpsta, griebia už pakirstų šaknų. Tačiau tai niekada nebūna šviesa. Rankose kyla drebulys, kažkur viduje užgęsta prasmės, net nebesuvokiu, ar tebelikę pojūčių, ar ne. Iš paskutiniųjų vengiu bet kokių svaigalų, nes žinau, jog šitaip sudirginta ir būdama viena (prakeiktas stiklas) mano sąmonė galėtų tiesiog pasmaugti save.

Iš kitos pusės - tokia nesvarumo būklė guodžia. Ar gali būti šeimininkas sau dar labiau, nei patapai? Nori - pakilsi aukštai, kur niekas nepasieks. Nori - tėkšies taip, kad niekas nesurinks. Bejėgiškumas pasaulio atžvilgiu - tai neribota valdžia sau pačiam.

Kas tikrai nauja - atrandu erdvę eksperimentams. Kažkada vis tiek nebeliks jėgų plėšytis gatvėse it jausmų perseilėtuose voratinkliuose, keliais vaikščioti į tam tikras vietas (ten vis prašau pagaliau atsiųsti vorą kryžiuotį - lyg ir ta pati žinyba?), o važinėjant tarp miestų rinktis maršrutus, kur daugiau tranzuotojų (kad vienam važiuojant daugiau nebebūtų pagundos..) galų gale vis dar kuo kvailiausiai laukti, kol stiklas ištirps, savo idiotiškumą motyvuojant karšta vasara, tuomet vis mąstau tiesiog įsidėti tik vandens ir savaitei išeiti nežinoma kryptimi. Out. Kažin ar apie tai parašysiu atskirai. Dėl visa ko - ačiū tiem, kas ką nors skaitėt.