st_

Esmė tokia, kad kartais (o jei nuoširdžiai - vis dažniau, geometrine progresija) vardan discharge mąstau apie malonius dalykus. Šie gi paprastai apima tam tikrus praeities momentus. Praeitis - tai laikas, kai maniau, kad viskas ateityje, tad jei ką, energijos, geros nuotaikos ir vilčių galima semtis iš jos. Viską pateiksiu per spontanišką ekonomistišką prizmę: šitaip mąstydamas gyvenau kreditu. Gyvenimo stabilumą ėmiau avansu iš ateities, burbulas augo, augo ir dabar sprogo, visai kaip ir tas, kurį gali pamatyti tiek už lango, tiek Google Earth. Štai iš kur moralinė branduolinė žiema.
Bėda tokia, kad praleidau momentą, kai nustojau tikėti ateitimi (o jei sakant švelniai - kilo didesnių abejonių). Kai turėjau pamatyti, kad kuras pasibaigė, aparatas čiaudo. Kai reikėjo pastebėti, kad pieninis dantis iškrito, o naujas niekaip nepradeda kaltis vietoj jo. Paskutinysis labiausiai tinka, nes turbūt nepajėgčiau išsiginti, jog pernelyg daug į viską žiūriu iš šalies, tarsi tyrinėdamas filmą, kuriame dalyvauju, ir kurio režisierius, kaip sako visa filmavimo aikštelė, yra teisingas ir gailestingas. Labai bijau pripažinti (tad nepripažįstu), kad galbūt dėl tokio primityvaus suvokimo kartais lankausi bažnyčioje.

Turbūt visko suvokimas prisidėjo prie susidariusios nejautros. Kai užklupo kelios paskutinės kontūzijos, įvykusios žaibiškai viena po kitos, šis antibiotikas ir suveikė, neleidžiantis visoms reakcijos bakterijoms pasirodyti paviršiuje. Siena aklinai užsidarė, prasprūdo tik keli pakankamai nekenksmingi elementai. Dabar - tarsi būtų atsiradusi persisukanti esminė veržlė, kurios dėka eksportuoju tik 'gerai arba nieko' attitude. Norisi pasveikinti visus, šiuo metu bendraujančius su manim, pataikiusius į išskirtinį nuolaidų metą. Visi nesunkiai gauna ko prašę, o aš jaučiuosi sėkmingai atlikęs dar vieną funkciją, uždavinį (egzistuoja autopilotas, kuris stengiasi susidūrus su savo neįveikiamom problemom, pabėgt pas kitus, padėt jiem spręsti savas, jei yra poreikis).
Nejautrą sustiprina ir atsiradę vaidenimaisi. Per visą dieną visoj aplinkoj dabar tiesiog instinktyviai rankioju tikrus ir menamus įrodymus apie visuomenės sintetiką, tarpžmogiškos šilumos trūkumą, šitaip įsivaizdinu, kad visur tas pats, o naktimis prieš užmigdamas įsivaizduojamai malu tarp dantų tokią pasaulio struktūrą. Svarstau, kas per būtybė esu. Vienus, kažkuo nepatenkintus, traukia į bandymus mobilizuotis ir kažką pakeisti. Kiti gi renkasi apsidumti savo akis alkoholiu ar kitais svaigalais. Dar nesutikau nė vieno tokio trečios rūšies žmogaus - žiūrovo. O gaila - galbūt jis būtų perėjęs jau prie kito "next" - man labai įdomu, kas slypi už dabartinio rytinio pop-up "o kas toliau".

Kadangi po tokių minčių negalėjau tiesiog akimoju pereit prie kasdienių dalykų, išvysčiau vieną bonusinį pastebėjimą. Šioks toks pasitenkinimo šaltinis gali būti ir ne įsivaizduojami, o tikri filmai. Pajutau deficitą būtent to, ką prieš tai šnekėjau. Laimingų pabaigų. Taip jau susiklostė, kad nelabai kam galiu tai išsitarti, nesulaukdamas pašaipios reakcijos, į kurią kontrreagavęs ir įžiebęs diskusiją tikrai nepasieksiu laimingos pabaigos. Skaitau dabar K. Voneguto Skerdyklą nr. 5, kurią kiti turbūt perskaito dar mokykloj. Ten daug rašoma: "Nieko nepadarysi". Taip ir čia: Nieko nepadarysi.