« provinciali išpažintis II (su atgailos ir išpirkimo elementais) | Main | trumpai »

Zovada žiemosna

Aplink langą šviečia vis mažiau žibintų. Matyt, šieji dideli garbėtroškos: vasarą aplink jų šviesą pagarbiai šokdavo vabzdžių pulkeliai. Prasidėjus šaltajam metui pulkeliai išsisklaido, o žibintai stūkso nebyliai tamsūs ir dieną ir naktį, it užrakinti kultūrnamiai kiaurais langais.
Kažkokio panašaus kiaurumo ir mano idėjų kalvė, pasižyminti nepadoria, be to daugiadimensiška elgsena: sugalvoti idėją taip sau, savo malonumui: Jau! Sugalvoti idėją iš pareigos? Ghmmmm.... Duokit porą savaičių. Atsikelti taip sau 7 ryto savaitgalį? Kodėl ne?:) Atsikelti 7 ryto, nes kažką įsipareigojęs veikti? @!$!^#
O idėjos dabar reikia. Maždaug taip, kaip gali prireikti audinio pluoštelio įstrigus aštriuose spąstuose - užkiši, ir skaudės ne taip. O paskui po truputį raivysies, ir ištrūksi. Tuo įdomiau, kad šiame žaidime egzistuoja laiko apribojimas, po kurio perspėjama, kad spąstai įsirėš į kūną negrįžtamai, ir prarasi vieną gyvybę.
Šį žaidimą žaidžia nemažai mano amžiaus žmonių. Jis kitaip vadinamas magistro studijomis, ir yra daugmaž vienodas visiem. Į spąstus įlipama savo noru, tik skirtingose versijose jų aštrumas (taigi, ir tas pavojingasis terminas) skiriasi. Kai kurie, labiau įsijaučiantys į tokius žaidimus, tuos audinio pluoštelius atsineša iš anksto. Šitaip spąstai jiems nuo pat pradžių neskausmingi, priešingai, paskui tokie individai išlenda efektingai kaip nindzės, spąstai tik kaukšteli pavymui. Už tai gaunamos žaidimo kūrėjų ovacijos ir master laipsnis. Kiti gi, kaip aš iki pat termino pabaigos jaučia pirmosios mirties šnopavimą visai šalia. Prie tokio šnopavimo negali būti nieko geresnio, nei žiūrėjimas į tuos, kadaise vabzdžiam konferansjė tarnavusius žibintus.
Tokie būna vakarai. Dienom aš dažnai kepu kažkokį realybės erzacą, viską stebiu, analizuoju, perleidinėju per sudilusius sąmonės kabelius, gaminu tūkstančius virtualių lankstinukų pačiam sau, kuriuos išmetu. Soliariuose pro užtamsintus langus matau temstančius skersgatvius, purvinus fasadus, su balom, su minia, užplėšia klasikinė muzika, ir suprantu iš kur deja vu: "prisukamo apelsino" filmas. Tada pats neriu į kuo tuštesnį skersgatvį, man patinka eiti nematomam, šit dėl ko man nepatinka stovinčios priparkuotos mašinos: eidamas pro ją dažnai tik vėliau pastebiu, kad ten kažkas viduje sėdėjo, ir mane praeinantį matė. Nemaloniai rafinuota apgaulės forma. Geriau mandagiai išsiduotų esąs: išliptų ir pultų rūkyt. :)
Kartais berašydamas pastebiu naujų paralelių. Šit ir dabar. Šiuo metu aktyviai plaukioju, nes visada tai mėgau. Plaukioju su užtamsintais akiniais (nuo ultravioletinių spindulių, kurių ir taip nepasitaiko mano chloruotam vandens kely). Kad jokie apelsinai neprisisuktų klasikine muzika, užsikemšu ausis tokiais specialiais kamščiais. Tačiau viskas iš naujo: pro šalį slenka kiti plaukikai, dauguma jų be akinių, taigi, esu jiems nepastebimas. Tačiau žvilgt į gretimą takelį - ir ten vienas toks pat akiniuotis, kaip ir aš. Tik šito ir norėdamas neišsivadinsi išlipti ir parūkyti.
Belieka dvi neišmėgintos stichijos?:)

Comments

niekada nenorėjai esė rinkinio išleist? :))