st_

Nepraktikuosiu kažin kokių ten pasižadėjimų ar summa summarum šių metų panoramos štai čia ir va dabar, tiesiog pasigirsiu gyvenąs ūke-rūke, kai mažo reikšmingumo (trimituoja nuojauta) metų sandūroj kažkas iš mano esaties jau yra pabėgę, o kažkas - ni uja nesiruošia įsikraustyt ten, taigi, ūkas-rūkas šifruojasi ir kaip vakuumo atmaina.
Paskutiniai mėnesiai apskritai spjaudėsi tuštuma. Tarpeklius tarp prasmingesnės, pareigų suponuojamos veiklos pildžiau Futuramos žiūrėjimu, serija perdien, paskui The_Lost_Vikings, po lygį, deja, rytoj ir tai užsibaigs. Mokslai ėjo, praėjo, kurį laiką klupau ant ligos, socialiniai ryšiai panirę į rūdis, o kažkur viršugalin atropojus pasiutusi vaizduotė, vograujanti apie pavydėtiną tvarką ir kryptingumą kitų gyvenimuose: ''*le, visi daugiau ar mažiau [bet vis geriau] gyvena pagal savo interesus, o tu - dūsti kaip pamiršęs kvėpuot'. Šie metai iš esmės tik dar vieni skundimosi stagnacija metai, matyt, tikiuos, kad padės bažnyčia, kad kažkas apšvies, kaip įjungiamas aukštesnis veiklos bėgis, iš po pedalo išspiriamas tinginystės pleištas, he, kartoju svetimą plokštelę, viskas vis greityn. Dar, sako vaizduotė, dar yra tai, kad tu nepavairuoji mašinos, tu tebesvajoji apie laikus, kai važiavai traukiniu. Ir išties, kai visi vyrai kasdien galvoja apie vieną iš dviejų televizijos mėgstamų s, aš lygiai taip pat mąstau apie sxxxx gerus laikus, kur pasirinkimų buvo daug mažiau, apie mokyklos koridorius, kur pagrindiniai pasirinkimai buvo suskaičiuojami ant pirštų, ateidavo vieną sykį, o po jų būdavo netikėtai smagios išleistuvės. Bet, kaip sakiau, prakeikti prisiminimai kažko iš manęs bėga, o vietoj jų niekas nesikrausto. Žmonių kalba: iniciatyvos ir energijos kažkam turiu, bet jokio pagrindo.
Protinė cenzūra sako įsikišianti, jei neužrėšiu linksmesnės gaidos. Na, krikštiju kitus metus kaip pergalėtos stagnacijos. :) Vardan tų kelių gerų užtikrintų smulkmenų, kurios pasiekė tais pačiais vėjo perpūstais paskutiniais šių metų frimerais ir nivosiais.