st_

Aštuoniolikta diena jau, o septyniolikta buvo nusėta spalvom, trukdžiais, strigimais, pildyta ir nie-kaip neužpildyta tuštuma, septyniolika gausim sudėję žmonių kiekį su vietų kiekiu, bei išgliaudę atminties spaustukais žodžius, apėjusius paminklą.
Dabar vis sapnuoju: antibiotikų poveikis neamžinas, vienąsyk pasijunta, kad jų veikimas silpsta, nyksta, išlepusi imuninė sistema lieka pati viena kovos lauke, o tada sutaršoma taip, kad nors piešk komiksus. Arba kitaip: po kilimu sušluoti ir iš esmės grindis pakeitę nešvarumai baigia jį prakramtyti, o tada viskas gražiai užplūs kaip nojiškas potvynis, ir išplukdys viską, ką verta išplukdyti, kas nusipelnė gerosios eutanazijos. Išneš lėkštėse ir puodeliuose, kaip nemokamuose vagonuose, o dabar pradėti - pats laikas, tūtuoja nosis.
Kai visa tai išplaukia, nebelieka vietos pavydui, tik pasidžiaugi vienų kretančia technika, tų pačių ir kitų skubriais advance'ais, o trečių - tokia ir taip teigiamai įkrauta ramybe, kad pasidaro nebaisu, jog eutanazijon plaukiantys objektai nepražus pakeliui.
Minčių reiškimo spiralė visai užsidaro kaip dar vienas technologinis šiandieninis stebuklas, pavadinkim S3. Tuoj atsitrenksiu į savo per ilgą uodegą ir galva apsiveis žvaigždžių nimbu.
Kai gerai nusiteikęs, kaip dabar, man tai (visi sakiniai viršuj) juokinga, taip, tikrai. Pasijuokit kartu su manimi. Vertinu.