« sub zero | Main | l'euthanasie aux mémoires »

dar prieš sniegą

Stagnacijos dulkės sukietėjo iki gipso. Bus sunku. Sūkuriuojuos keliose dimensijose, laikas makrolygiu - komoj. Kaladėlės milžiniškos, kaladėlės nesueina, o nematomas vėjas periodiškai nuvaro į neviltį.
Bet vis tiek gyvenu gerose sąlygose. Ir kas per išpindėjimas gyvent praeitim ir ateitim, dabartį amžinai laikant jei ne juoduoju, tai bent pilkuoju periodu? Mažai artimų žmonių nutuokia esant mano tokią taktinę koncepciją. Kurios ir pats noriu atsikratyt.
Bet ne, nežiūriu vien į save. Šiandieninė mano draugės laimė visgi prablaškė apyjuodžius voratinklius. Gal ir gipsą padės ištrupint.. Bent jau nežinau, iš kur daugiau galėčiau tikėtis investuotojų.
Paryžių kramto liepsnos, Vilnių seilėja rūkas. Akies rainelė aprasoja. Kruvini atšvaitai. Au revoir.