« unstuck in mind | Main | sneak peek at afterlife »

pirožadintuvas

Visą savaitę bandau išstovėti ant kojų. Iš tiesų jų ir nejaučiu; įprasta plaukikui būklė to nereikalauja. Ak tiesa, apie plaukimą.. Baigėsi plaukų nušiurimo sezonas, baigėsi chloro išdaigos. Baigėsi ir 4xsav. galimybė važiuojant per pavojingiausiąjį E-Kultūros sostinėje Lazdynų tiltą įvirsti į bechlorį vandenėlį. Visa tai įvyko ketvirtadienį. A, dar baigėsi ir pavasario semestras, ir dar vairuotojiška ramybė. Skambutis į duris - "čia dėl mašinos. Buvot vakar vakare išvažiavęs?" "Nu.." "Matot, mano mašina įbrėžta.." "Na, atrodo neliečiau, niekad neliečiu." "Šiandien ir su policininkais kalbėjom. Ateikit, parodysiu, jie rado ant jūsų mašinos dryžį, kažkur braukta, matot, gana šviežias? Ant kitų nerado nieko".
Kažkaip liūdniausia, kai žmogus nuoširdžiai netiki, kad neprisimenu jog būčiau bent prisilietęs prie tos jo mašinos, o dryžis pas mane galėjęs atsirasti nuo bet kur, kad ir NORFOS apsauginės tvorelės ("neprisimenat? gal išgėręs važiavot?:)"). Dar daugiau - nubruožtas ne tik vairuotojo sparnas, bet ir veidrodėlis, kurį jisai dar ir radęs užlenktą. Važiuodamas į priekį fiziškai negalėjau užlenkti veidrodėlio, nes jį būčiau nebent nulaužęs į priešingą pusę; atgal gi važiavau ne vienas, ir pats pamenu buvus didelį atstumą, ir toj pusėj sėdėjęs žmogus dar papildomai rūpinosi tuo atstumu. Tačiau nukentėjęs irgi buvo ne pėsčias: "tai jūs galėjot ir ranka užlenkt". Dabar oficialus reikalo statusas - laukti kitos savaitės.

Nenuostabu, kad prie visko prisideda ir tam tikri sapnai. Jau, regis, pradedu realybe sunkiai skirti nuo sapnų; kaip dažnai būna tokiais atvejais, mielai juos sukeisčiau vietom. Sapnai - negudrūs, juose gali užtekti ir banalutėlių įvaizdžių, kaip ledo kalnas, karalaitė, pavedantis kirtiklis. Kita vertus, sukiesi kaip išmanai; jei kitaip neišeina, pasislėpi nuo šalčio savo paties glėby ir lauki saulės pagalbos prieš tą ledą. Kažkas iš aukštybių pamėtėja gelbėjimosi ratų, laikstūmių, bėgioju ir renku juos, kaip paprastučiam kompiuteriniam žaidime.

Paskutinis toks bonusas buvo šeštadienį, priešpaskutinę žymaus gruzino parodos dieną. Apsirengiu šiltai, kad karštis mano gyslose sutaptų su gruzinišku - šitaip geriau išjusiu paveikslus. Kad būtų efektingiau, dar pavėluoju į du troleibusus ir - standartinis greitas žingsnis pėsčiom. Kalniukas, kalniukas, prakaitas, štai jau aš ir vietoj, ir laiku, ir toks, kokio reikia.

Įlekiu ir stveriuosi už galvos - ne ne, tik mintyse; rankos oficialiai lieka nepakeltos. Dešimties žmonių eilė su trupmena - taip norisi pavadinti kai kurių atsivestas vos nuo žemės kilstelėjusias atžalas, kurios, skirtingai, nuo vyresnių, nelinksta įleisti šaknų ant šalia esančios sofutės, o zuja taip, lyg būtų besvorės, veikiamos čia pat naudojamų vėduoklėmis naudojamų lankstinukų. Šalia vyksta erzelis, žmonės čirena su kasininke apie tai, ar ekskursija turi būt mokama, ar ne ("laikraščiuose taip rašė!"; "laikraščius ne mes leidžiam!"). Nusisuku nuo triukšmo šaltinio ir palengvėja lithuanian style: nieko baisaus jei prieš mane eilėj dar 7 žmonės: užtat už manęs jau 17!:) Tačiau aukštybėms tai nepatinka: netrukus fiksuoju, jog po skubėjimo atgavus kvapą prakaitas srūva tik dar labiau: tvankumas tiesiog aptempia kūną. Laiptai į viršų, šiek tiek oro, daug pirosmaniškų žvilgsnių iš visų šonų, lyg ir stabteltum, bet ne, tolimesnėj salytėj daug daug žmonių, gidės balsas, ir vėl rengiesi tvankumo voratinkliu.


Pagaliau ausis pasiekia informacijos kilobaitai apie Patį kūrėją. Pavėlavusiam jaustis neišeina - pristatinėjamas paveikslas paprastutis, tai tiesiog mylėta moteris, prancūzė, aktorė, kuriai Patsai sykį staigmenai išklojo visą kiemą gėlėm. Ar turi prancūziškų bruožų moteris, girdim šelmišką gidės klausimą. Žmonės atsakinėja, o aš galvoju, kokie jie drąsūs lyginant su studentais ar moksleiviais. Nors ir ekskursija ir mokslas nemokami. Šelmybių bei klausimų nestinga ir toliau: gidė uždengia ranka kito paveikslo pavadinimą ir siūlo atspėt gyvūną, kuris šiaip jau atrodąs it vilkas. Tada dar pateikia minklę, kuris kitame paveiksle esančių žmonių yra Pats autorius, atsakymų entropijos audroj sufleruoja: "Jis mėgo rengtis europietiškai". Čia girdi, kaip Patsai pardavinėjo pieno produktus, tarnavo traukiniuose ir valdė stabdžius (koks ironiškas darbas menininkui), mėgo piešti šeimas ir taikius gyvūnėlius (taip pat taikių gyvūnėlių šeimas). Išnyra nusistebėjimas, negi pagaliau pavyko rasti kažką, ko menas susideda iš šviesių, neprobleminių kūrinių, o pats užuot voliojęsis knaipėje spaudė sūrį ir vežiojo žmones. Šios mintys įgauna ir užnugarį: girdžiu mergaitę seneliui šnibždant: "vaikiški jie tokie". Nusistebėjimas greit gauna per ausį, nes čia pat gidės bakstelima ir į kitus kūrinius: erelį, pagavusį kiškį, kuris kruvinas nuo erelio nagų, tamsų šerną, o dailininko biografija papildoma tuo, kad jis susirgo ir prieš mirtį buvo laikomas tavernoj. Apskritai gidė žodžius lieja sklandžiai kaip mašina. Jei jūs priimat tik palyginimą su žmogum - kaip TV laidų vedėja. Apskritai, reikalas neprailgsta, salytės tik kelios, ir gidė žavingai švysteli dantimis, kad tiek, jei ką, bus čia, ir lauks klausimų, ir vos pastebimai nulenkusi galvą sugeria plojimus. Porai moteriškių noriai atsakinėja ir pritaria, aha, tikrai tas peizažas kiek iškrentąs iš jo paveikslų konteksto. Apvaikštau paveikslus, net nežinau ką galvot, pirmąsyk regis viskas taip paprasta, norėtųsi šnektelt apie juos, bet atpėdinau vienas. Gal savaip ir gerai,nusiraminu, pavyksią nuslėpti diletantizmą, man net ir primityviojo meno užvadinimas palieka tam tikrų įtarimų. Apsiblaškau po visas Paties sales, pastebiu dėsningumus, vienintelis natiurmortas į dešinę nuo durų, o šiaip - vaikai, asiliukai, svarbios akys, net gyvūnų, reto liesumo gruziniškos meškos ir, for sure, traukiniai.


Bėgu į įprastinę ekspoziciją, tikėdamasis, kad tai užims vos vos laiko. Tačiau jau trečiame aukšte laukia raižinių karalius Kučas. Čia ypač daug medžių, vaizdų iš ~1955 m., ir aš griežiu dantimis, taip noriu dešimtmečiu, dviem senesnių vaizdų. Medžius pakeičia raižiniai, kuriuos atpažįstu iš vaikystės knygų. Jau tada atrodę slegiantys palikę kažkokius randus, dabar, mano sąvokomis patreniruotoj sąmonėj, jie greit įgauna užvadinimą 'ultraliaudiški'. Tų raižinių čia daugybė, mąstau, kad tai apima kone pusę vaikystės, tačiau pala - prasimuša ir nematytų, o kai kurie rimtai sudomina. Altorių šešėly sutraukta labai šauniai: kiekvienai daliai po raižinį, kiekviename jų - vis kitoj aplinkoj sutanotas vyras ir moteris. Slenku salėmis tolyn, ir raižinius paįvairina jau ir nuotraukos, dar tolyn, ir ekspozicija pasirodo esanti išdėliota taip, jog autorius jaunėtų: paskutinėj salėj ketvirtojo dešimtmečio darbai. Čia irgi yra raižinių, tačiau jie kažkokie kitokie, nei buvę (o laiko prasme - būsimi), pagalvoju, jog jie netgi primena anime, yra kažkokie kontrastingesni. Tiesiog prilipinu akis prie Zeiss aparato ir mažyčių nuotraukų. Dar sykį pajuntu, kad tarpukaris nebuvo absoliučiai kitas, fantastinis matmuo, kaip kartais atrodo, ir kad dėl šios priežasties jį galima suvokti ir juo išties pajėgti gėrėtis.

Ekspozicijos tęsiasi, šįkart mane ryja daugybė paveikslų, visas LDK-ATR veikėjų žvaigždynas, 19 a. veikėjai, kurių tokios daugybės nežinau, ir kurie, visi kartu man staiga pradeda įkvėpti kažkokį tikėjimą žmonių rūšimi, tobulėjimu, menu, domėjimųsi, bendravimu, pilnatve. Dar labiau kausto seni Vilniaus vaizdai - kas, kur, kada, kaip - vienoj vietoj aptinku netgi Romos parką, ir staiga suprantu, kad atiduočiau viską už tai, kad kai kas šią akimirką nukristų iš dangaus - tam, kad abu į jį pakiltume, pamatę šį paveiksliuką, atsispyrę žodžiais nuo grindų. Salių daugybė, jos nesibaigia ir nesibaigia, akyse vyriški aktai, Gucevičiaus projektai, italų įtaka (jaunas italas, italų piemenys, barzdotas italas - štai ką reiškia būti amžina pasaulio kultūros sostine), o kartais - ir vaizdai pro langą, Pilies gatvė nusitęsianti žemyn, tai lenkia ir mano langą). Stengiuosi nebežiūrėti į puikius laikrodžius, nes prasideda buvusios vasaros ilgesys: irgi vienas vaikščiojau laikrodžių muziejuj. O dar taip neseniai Rokišky.. laimė ir džiaugsmas. Apžiūrinėju viską vis greičiau, tik ties vilnietiškais vaizdais vis dar prilėtinu praslinkimą, ir psichika, ir degančios kojų pėdos simbolizuoja gavus ko atėjau. Tuomet ir nužengiu nuo scenos.

Jau neprisimenu, kaip einu tolyn nuo muziejaus. Išėjus į gatvę varvekliu nuo stogo visad nusileidžia tai, kas sunkiausia. Atsitokėju tik vėliau, mintyse sukasi puodai, mąstosi, kad visiems įdomūs ir svarbūs tik kunkuliuojantieji; tie, kurie verda tylūs ir ramūs, kurių dangčiai nesikilnoja, lieka šešėly. Norisi rėkt, šaukt, kad štai, aš irgi pradėjau kunkuliuot, užviriau, srėbkit mano įspūdžius, pagaliau, dabar virsiu ir virsiu. Tačiau viskas tevyksta prakeiktose mintyse, single player'iu: atsakymas neateina niekada, nes klausimas nieko nepasiekia. Nenorom prisimeni "Phone Booth" sceną, ne kažin kokio ypatingumo, tačiau įstrigusią. Finalinę išpažintį: "I wanna make things better, but it may not be my choice anymore". Sukandi dantis ir prisiverti išspausti prisiminimą, jog tas filmas baigėsi ne blogiausiai, kaip galėjo.

Post a comment