« sulaukta | Main | Tvarka sieloj »

vėjas ryžių lauke

Sulig tavo išėjimu pasijutau netekęs ne tik vieno įdomiausių žmonių savo kasdienybėj, bet ir etalono, užvedančio pavyzdžio, iš kurio galima daug pasisemti. Esi sakęs, jog nesijauti privaląs būti teigiamu herojum. Man buvai. Kaip ir kitiem, tu man reiškei įkūnytą stiprybę, draugiškumą,
nuoširdumą, tavo gyvenimas ir muzika spinduliavo tąja sveika viltimi, kuri priima gyvenimą tokį, koks yra ir tikisi, kad jis smagus toks, koks yra. Tu mane įkvėpei tos vilties. Niekad apie tai nepasakiau, bet mane visada žavėjo tavo turimas išsilavinimas ir žinios tuose dalykuose, kurie man įdomūs. Jaučiau tau bendrumą, nes abu kartais būdavome linkę prie stalo patylėti, tačiau tu ne kartą mane ištempdavai iš tos tylos, taręs ką reikia kada reikia, ir nujausdamas to poreikį ir momentą daug geriau nei dauguma reginčiųjų. Buvai originalus žmogus, kūrėjas, visada buvau įsitikinęs, kad anaiptol nesi išnaudojęs visų savo sričių atsiskleisti. "Tanaka" - jei gerai pamenu, reiškia "vėją ryžių lauke". Tu pats buvai tas vėjas - neregima jėga, įsisukusi į mus, it ryžių lauką. Skirtumas tik tas, kad vėjas pats yra nematomas, o tau nematomi buvo kiti. Ir vis dėlto tu nepasidavei, įsiveržei į muzikos, poezijos pasaulius, metei iššūkį net regimajam menui, fotografijai. Ir net aš, regintis, bet menu neužsiimantis paprastas pilkų yvenimo vinukų kalėjas nejučiom sykį save pagavau nuotrauką įamžinant tavaja maniera-aparatą kiek pasukus įstrižu kampu.
Šis pavasaris jau bus kitoks. Neapipintas tavo improvizacijomis, nepaženklintas kauliukų bildesiu. Tačiau tavo sąmojis, tavo balsas bei drąsa liks tarp mūsų. Kol kas. Kol visi kažkada vėl atsidursime su tavim, šįsyk visam laikui. Ir nepyk dėl tų kirčių - pasistengsiu juos iki tada išmokt geriau. O iki tol niekad nepamiršiu, kad tavo senelis be galo mėgo slyvas. Ypač visokias.

Ačiū tau.