st_

Praverstų kažkaip mažiau lūkesčių; dabar didžiausias - šaltasis metų laikas, užmarinuojantis tai, kas jau bepradeda degint gerklę, kažkas tokio mikrobangiško ir mikrobiško. Gyvenu staigiais posūkiais ir manevrais, o smegeninėj jovalas, kokio nebuvo šimtmetį. Visam, kam turi būti leista garuoti, neleidžiu, nes nėr erdvės, nėr, aš perėjau prie recepto, kuriame nėra vietos kažkam gilesniam, einančiam pro burną iš vadinamosios dūšios, mano paties išgyvenimai marinuojas kaip agurkai, taip, brangūs agurkai, kurie pradeda pelyt ir pigti. Dabar, pagalvotum, išsipasakot galėčiau ir su nuolaida. Nepaklausi prekė. Matot, jūsų nuolankiam tarnui taip pat retkarčiais norisi pabūt ir pardavėju.
Žinia, pagrindiniai geri dalykai ir išliko, tačiau vis stipriau it pieninis dantis kliba nuojauta, kad reiks iš kažkur paraut papildomų resursų toliau investuot į tą visą, nes dvasinis kuras brangsta, viskas brangsta, infliacija. Matot, paranoja pas mane - tvirtas krūminis.
Ne vienas gerasis žmogus norėjo, jog apmažinčiau metaforų. Tad štai, tekstas - be kailinių. Net grandininių šarvų nepalikta. Čia šiaip sau, pavėpsojimui. Matot, kam reikalingas visas tas metaforų balastas? Progotiškai kažkuo skųstis ir taip madinga.