July 24, 2006
./\.
kafka vienoje savo knygų buvo užsiminęs, kad europiečiams imigrantams stebėti iš viršaus new yorko gatvių skruzdėlyną pavojinga. žiūrėti į artimiausio kaimo mažus gatvelių žibintus, tolimesnių miestų mirgančias švieseles ir lėtai judančių automobilių šviesas tarp jų, atsisėdus ant kalno viršaus taip pat sukelia apatiją, bet palaimingą, nes kalnas kaip gyvenimas: nubyrėjęs nepraeinamais luitais vienoj pusėj ir plokščiais akmenimis išklotas kitoje, kur ne kur atsikišusiomis į dangų stačiomis olomis ir mirtinais skardžiais už jų, o apačioje viską griaužianti upelio nesustabdoma tekmė, nuglosčiusi sunkiasvorius riedulius, kartais baisingai taškanti purslus į sutiktą pasipriešinimą, kol galiausiai krenta nuo krioklio išsitaškydama į šonus ir vėl sugrįždama atgalios, ten pat savo tankias šakas skleidžia eglės ir tuopos, pro kurias nematyti nei viršaus nei apačios, tik takas žemyn ir viršun, kuris nuveda iki nykštukų pušų neperžengiamos raizgalynės kol galiausiai gyvybę skleidžia vieni akmenys, ir, žinoma, viršūnė, ant kurios esi nugalėtojas, galintis lyžtelėti gabalėlį praplaukiančio debesies. kalnuose pilna vienatvės, bet akyse tolstantis kalnai tai jau vienišumas
July 13, 2006
paraboloidinė hiperboloidė
pradingsiu, kad dar kartą įsitikinčiau jog nesugebu būti vienas
sugrįšiu, kad vėl suprasčiau jog nemoku būti žmonėse
plaukioti paviršiuj nuobodu
bet skenduolio įrimo procesas dvokia
