nevilties sutraiškyta nuorūka. su viltimi pridegta kita. kad neviltimi traiškytųsi nauja. dūmų poezija iškošta dantimis. vaikišku džiugesiu besivartanti motiniškuose vėjo delnuose. ir motiniškai pražudyta miesto tamsoje. išdurtų akių kraujo baloje atsispindi beprasmybė nuleistuose vokuose. kabantis raudonas lašas slysta pirštu. nebėk, aš skubu įgrūst tave gerklėn. įkišt gyliai tampantis skrandžiui. aš noriu praryt, aš noriu pakilt, ant kryžiaus kabot bažnyčioj aukštoj kad gangrenuotos kojos supūtų dievo lūpose. bučiuok mane, nenoriu būti šlykštus, burnoj kyšo kekšių meilės sėklos pilni apdraskyti latekso gabalai. man nieko nereikia. pūčiu dūmus kad tu grožėtumeis. aš neturiu ką duoti. nerimo rankos riša kilpą. tūkstančius kilpų džiaugsmo tinklui. įsipainioję dvėselėnų mėsgaliai papjauti iki traškančių kaulų agonijos vis dar siekia gyvybės. kad mirti laisvėje. o apačioj taškosi mirties žuvų sudžiuvę žvynai išgaravusios balos dugne. šalia, katės lavone puotauja musių vaikai, viduriuose plaukioja pamėlęs kūdikis. noriu būti dievas, noriu nykščiu ištaškyti riebias lervas. o pamėlęs menkysta, supus katė dvėsi ir tu. pasaulis šlykštus kaip ir griaužianti skrandžio rūgštis sukilusi gerklėj. aš dievas, aš saugosiu tave. nusirėšiu liežuvį paslėpdamas už sukastų dantų. o pašvinkus iškišiu ir klyksiu. klyksiu kol visos musės sulįs. kaposiu dantimis plėvėtus sparnus, rysiu plaukuotas kojas, o vaike, aš tave prarysiu iškart poto. aš dievas o tu busi saugus. kol lįsdamas iš skylės sprogsi besitaškydamas krauju išvietės baltuose grindyse. tada išvemsiu dangaus žydrinės liežuvį ir laižysiu gyvybės syvą. kad turėčiau prasmės ieškoti naujos nakties. tokios pačios ir naivios menkystos pasiklydusios tamsos nežinioj. aš traiškysiu jos kaulus ir čiulpsiu tekančias gleives. o taip, laki dievo fantazija gali pribaigt tik pati save. nieko nėra amžino, net ir pienės pūkas gimsta sudžiuvusiu invalidiškumu atgromuliuotuose karvės viduriuose. nežiūrėk, ten krūtinę pjausto skerdiko kirvis, vaikai verkia kraujo krešuliais o dievas nukanda jų galvas kad pūkiniai plaukai išvalytų papuvusius tarpdančius ir spjaudo sifilio pritvinkusias seiles besėdėdamas sosto viduryje, nerdamas galva žemyn pro beprasmybės bedugnę kad tėkštų savo vištiškai kabančias akis ant pragaru alsuojančio miesto grindinio. pakilusi saulė nužudo dar vieną naktį, kažkur miršta žmogus, paskutinysis šioje baltoje naktyje.