Šiąnakt krito bolidas. Ilgai krito, su ištęsta uodega. Ilgai krito, kad spėtum išrėkt ne vieną svajonę. Taip ilgai krito, kad galvojau nukris. Girdėjau sakant, kad kartais bolidai krenta su trenksmais. Ne, aš svajonių nerėkiau, ir negalvojau. Didžiąsias pasilikau sau o mažosiomis nenoriu trukdyt.
Nesenai nuėjau į stotį. Tai buvo maža svajonė. Sėdau į pirmą traukinį ir išvažiavau. Brėkštantis rytas kurio nežudžiau. Dardantis rytas užstrigusio laiko narve. Rytas kai lange atsispindi žydrai mirksinčios apatijos akys. Jaučiausi tuščias kaip mano mirtis. Poto sugrįžau. Kad sulyt, man patinka kai mane lyja, ir taškytis purvais ir leisti vėjo lietui raižyti šiurpstančią odą ir leisti sulaužyti mylimiausią skėtį. Ir, ir suktis suktis ratu.
Šįryt vidury kelio tysojo pertrėkšta katė. Iš lėto tipeno kita žiūrėdama į ją. Kol priėjo ir sustojo. Ir jai nerūpėjo lekiantys automobiliai, mirksintys ilgųjų šviesų žibintai, sucypiantys stabdžiai. Pažiūrėjo ir atsisukdama tipeno toliau. Kol atsitūpė po medžiu,, kad žiūrėti. Tada aš nuėjau. Tada priėjau senutę, sėdinčią pusę penkių tamsiame kampe su ištiesta ranka ir rožančiumi. Ji daug šnabždėjo rusiškai. Ja nipanimaju poruski, daugiau nieko nesakiau tik barškinau centus, nuėjau. Kad prieičiau krantinę. Kad pamatyčiau į mane spoksančias žiurkės akis. Kad prieičiau per žingsnį o ji nubėgtų, kad vos išžiūrėčiau, ir sustotų, spoksotų ir lauktų paskutinio žingsnio ir vėl bėgtų ir vėl spoksotų ir vėl lauktų ir vėl. Kol galiausiai šoktų į neries srovę.
Man patinka ilgėjančios naktys, tamsėjančios naktys, nuo kurių nebereikia bėgti, išpampę rūko žibintai ir glostantis kosmose pasiklydęs šaltis ir rasos lapai. Gal rytas protingesnis už vakarą, bet už naktį niekados. Todėl laukiu saulėgrįžos, nes vis dar nepavyksta užmerkti akių tamsoje.