Viskas prasidėjo nuo to, kai praeitą pavasarį nusipirkau dviratį. Nuo pat pradžių su juo man patiko važinėtis, tad teko sumąstyti kokį kelią, kuris toly eitų, kad galėčiau savo laimę džiaugtis. Taip atėjo vasarą, Tabuns, tada ir sužaibavo galvoje, kad i Kuldigą dviračiu važiuoti. Pradėjau visiems girtis savo genialia mintimi, tačiau giminės ir artimieji išvadino mane kuo tik galėjo. Optimizmo nenulaužė, bet, kad nuraminčiau tiek save, tiek kitus, sugalvojau pabandyti kokį ilgesnį atstumą pavažiuoti. Nusprendžiau važiuoti iki kaimo Zarasų rajone. Tada ir prasidėjo bėdos: nakty betvarkant reikalus tamsoje nepamačiau vidury kelio didžiulės duobės, kuri prakirto priekinę kamerą. Porą valandų atsakingai klijavau, bet pasirodė, uždedant padangą sugebėjau kažkur vėl prakiūrdint, lopų nebeturėjau, tad teko laukti ryto kol atsidarys kokia parduotuvė. Galvojau, kad visai kelionei šakės, bet pamiegojus ir galu gale susitvarkius padangą apie 12 valandą išvažiavau. Iškart pasitiko stiprus lietutis, kelioliką minučių teko slėptis po pirmuoju tiltu. Apskritai diena žadėta lietinga, debesų ir gražių ir nelabai plaukiojo, tad kelionė žadėjo būti linksma. Pasirinkau maršrutą Vilnius -> Nemenčinė -> Pabradė -> Švenčionys -> Ignalina -> Dūkštas -> Salakas -> kaimas. Pagal žemėlapį beveik 170 km. Nors per Uteną važiuojant 30 km trumpiau, tačiau ten tas kelias visai neįdomus.
Iš pat pradžių dviratis riedėjo kaip bitutė, bet išvažiavus iš Vilniaus miesto pradėjo pūsti priešpriešinis vėjas, už Nemenčinės vos kojos vilkosi. Teko prisėsti, pasiilsėti, užkąsti... kokią valandą pagulinėjus žolytėj, vėl ant dviratuko ir toliau minam. Diena karšta, visas prakaituoji, o žemėlapį turėjau tik baltą su juodu, kur keliai sužymėti ir viskas. Šalia kelio irgi jokio vandens nematyti, tik už Pabradės, nuvažiavus virš 60 km pasitaikė pirmas upokšnis. Apskritai visas kelias nutiestas tarp pušynų, keliokas vietomis siauras, vingiuotas, mašinų nedaug, tik va vandens telkinių šalia kelio beveik nėra. Dviratis riedėjo neblogai, vėjo nebebuvo, tik prieš Ignaliną pasitaikė tokie įkyrūs kalnai, kur įkalnės po pusė km, ir stačios, palyginti galėčiau gal su keliu nuo Vilniaus iki Kernavės. Tai tie kalnai mane ir pribaigė, vos nuvažiavau, po Ignaliną išvis maliausi kaip negyvėlis. Kadangi jau buvo apie 9 vakaro, po biški temo, nutariau už Ignalinos iškart kur nors ir nusmigti. Susiradau gražų mišką, ant samanėlės pasiklojau miegmaišį, bet jau po kelių akimirkų teko sprukt – uodų milijonas. Taip bevažiuojant ir beieškant kokio guolio, visas pasiilsėjau, atsigavau ir nutariau visą kelią nuvažiuot iškart. Dūkštą pasiekiau jau visiškoj tamsoj, keistas miestelis: visas driekiasi palei geležinkelio liniją. Keletas kilometrų už miestelio kažkur turėjo posūkis būti į Salaką, bet tik iš trečio karto suradau. O ten kelias fantastiškas: šiek tiek kalnuotas, pilna įdubų su nerealioms varlių simfonijom, virš galvos liepos mėnesio žvaigždėtas dangus. Važiavau ir kaifavau. Pravažiavus Salaką teliko 7 km žvyruotos tarkos ir jau 1 valandą nakties buvau vietoj.
Iš viso nuvažiavau 170 km per 13 valandų.
Supratau, kad su dviračių visa nesunku važiuoti toli. Grįžau į Vilnių transais, susirinkau reikiamus dokumentus ir tašes ir kitą dieną grįžau atgal. Visus daiktus sutalpinau į dvi kuprines, kurias pakabinau ant bagažinės, nuleidęs iki puses rato, ant abiejų pusių. Tarp rato ir kuprinės pritvirtinau faneros gabalą (kur kitapus baldų būna). Ir visai nereikėjo pirkti specialiai dviračiams permetamų per bagažinę brangių aksesuarų.
Maršrutas: kaimas -> Zarasai -> Daugpilis -> Ryga -> Tukums -> Kandava -> Kuldiga. Pagal žemėlapį beveik 460 km. Kol viską susikraunam, susitvarkom, patikrinam, ateina naktis. Išvažiuoju apie 1 valandą nakties iš antradienio į trečiadienį. Naktį iš tiesu važiuoti daug geriau: visu pirmą ne karšta, nes kai saulė spigina +25 ir daugiau laipsnių sunkoka, antra daug mažiau mašinų ir šiaip man naktys patinka. Į pasienio postą atvažiuoju po 2. Lietuviški pareigūnai pakraipo galvas, kur čia nepilnametis vienas su dviračiu važiuoja. Latviai irgi kažko klausia, sumarmaliuoju b Rygu, b drugu, šlakbaumas atkeliamas ir aš jau Latvijoj. Daugpilį privažiuoju jau prašvitus, po centrą nesimalu. Neprivažiavus Jakapils (virš 80 km nuo Daugpilio), Saulutė spėja įsismaginti, šį kartą jau turėjau spalvotą žemėlapį, tad nusuku kažkur į šoną ieškoti ežerų. Surandu kažkokį skaidru skaidru. Dar su vietiniu pasikačialinusiu senioku persimetam porą žodžių, pasimaudau. Karštą kaip šiknoj. Pasitiesiu miegmaišį, priverstinai, gal kokią valandą, nusnaudžiu ir į kelią. Jekabpils pradedu ieškoti kokios pinigėlių keityklos, kažkodėl buvau durnai sugalvojęs kad Latvijoj keisti pinigus geriau, o miestas tai gerai išplanuotas: vienintelis tiltas miesto pradžioj, ir visi bankai kitoj pusei negu kelias į Rygą. Tad šio miesto prisižiūrėjau iki soties. Nuo Plavinas pradeda važinėti rusiškos furos, nesmagu kažkaip, kai žinai kad jie visi girti vairuoja, šalia kelio pilna sprogusių padangų liekanų, bet ką padarysi – mini toliau. Visas kelias iki Rygos eina šalia Dauguvos upės, tai nors yra kur žiopsoti, nes šiaip gamta ten nieko gero. Už Plavinas pradeda vos vos lapšnoti, taip gal kokius dar 20 km, o po to likus iki Rygos apie 70 km porą valandų pila kaip iš kibiro... Slepiuosi po degalinės stogu, vietinis pardavėjas dar bando kalbinti, bet sunkiai pavyksta susikalbėti. Apskritai internetinė orų prognozė nežadėjo nieko gero: porą dienų turėjo lyti, pora retkarčiais palyti. Belaukiant ir sutemti spėjo, dar kai lyja tai išvis kaip su išbadytom akim, tačiau furos greitai nuo kelio nutaško visą vandenį ir važiuojam toliau. Rygą pasiekiam tik prašvitus, į senamiestį atvažiuojam tekant Saulei, paplavinėju kur akys mato, visgi pirmą kartą Rygoj. Bandant išvažiuoti gerai pasiklydau, visą parą vien ant dviračio, tad organizmas nusprendė kiek paišdykauti: pradėjo skrandis reikštis, galva įskaudo, kojos nebeminė, rankos vos suko, šlapimo pūslė vis sakydavo, kad nori sisiu, bet iš tikro tai meluodavo, akys nesuskubdavo perduoti smegenim ką mato, vienu žodžiu tokia pyzda. Bet gi negriūsi vidury Fabijoniškių su dviračiu miegoti. Sukaupęs valią kažkokiais šunkeliais išvažiuojam į kelią, dar pavažiuojam keletą km iki namelio su stogeliu, kur autobusai užmiestiniai stoja, ir numingam porą valandų. Atsikeliu po 8, šaltą, uodai zvimbia, nėr ką daryt, lipam ant dviračio ir važiuojam nors minasi tikrai nelengvai. Šone pravažiuojam Jūrmalą, kelias prasideda visai neįdomus, kažkokios žemos vietovės su vos nepelkėtais pakraščiais. Kelias siauras, mašinų daug. Latvijoj kas patiko, kad ir koks mažas kaimas bebūtų, vis tiek pastatyta pavėsinė, kur stoja maršrutinis transportas. Tai aš ant suoliuko pasitiesiu miegmaišį, dviratį šalia prisirakinu, ir jei netingiu tašes į miegmaišį susikišu (nežinai ką ten bemiegant gali nuo to dviračio paimti). O kai stotelės pabodo, labai patiko miegoti šieno kupetose, kur pas juos visur pilna. Aš tokiose kaip koks robotas po dvi valandas vis nusnūsdavau.
Vis dažniau įsiskaudėdavo nugara, rankos, pečiai. Kojom tai kažkaip spoko visai minti būdavo, o kai į kalną pavargdavau, tai nuo kalno pasiilsėdavo. Kai išsukau iš kelio Ryga – Ventspilis, jau buvo ir vakaras atėjęs. Ten kažkaip ir pakelės gražesnės atrodo, o visai sutemus privažiavau kažkokį nerealų miestuką, kuris pastatytas nuokalniai, bet toks ne medinis visas ir aiškia ne latviškos architektūros, ir aplamai iš visų kitų kaimų ir miestų smarkiai išsiskyręs. Likus iki Kuldigos apie 20 km nusprendžiu normaliai išsimiegoti, vis tiek ten vidury nakties nuvažiavęs nieko nerasiu. Kitą rytą, paklaidžiojus po vietovę, į pačius Tabuns atvažiavau apie 10 – 11 valandą. Viską sudėjus gaunasi kad į priekį 460 km nuvažiavau kažkur per 60 valandų. Visai neblogai sakyčiau. Tabunsai praėjo visai linksmai, dėkoju TCKS atvežusiam sunkią (10kg) rusišką palapinę ir greenu busikui ją išvežusią atgal.
Kelionė atgal: nusprendžiu sutaupyti kokių 20 km ir važiuoti ne per Saldus, o per kažkokius kaimus, aišku nusprendžiau šudinai, kadangi teko nemažai važiuoti žvyrkeliais. Ant pasienio netoli Mažeikių, lietuviški pareigūnai ilgokai sprendė, kokių čia man dokumentų reikia parodyti, visgi praleido ir vakare pasiekiau Mažeikius, beje iš Tabunsu išvažiavau apie kokią 2 valandą. Toliau aiškaus maršruto neturėjau, bet taip jau susiklostė, kad važiavau Mažeikiai -> Šiauliai -> Šeduva -> Kėdainiai -> Jonava -> Kernavė ->Vilnius. Nenorėjau važiuoti visokiausiomis autostradomis ir nuobodžiais keliais, tad rinkdavausi įdomesnį, bet ne artimesnį kelią. Pagal žemėlapį apie 390 km, bet čia gana netiksliai, nes nuo Jonavos važiavau visokiais šunkeliais, sunku dabar suskaičiuoti kiek ten kilometrų.
Taigi pravažiavus Ventos miestelį jau buvo sutemus, o be to ir miegas pradėjo imti, susiradau prie kelio šieno krūvą ir atsikėliau tik ryte. Toliau nuobodžiai minam iki pat Kėdainių, kuriuos pasiekiu vakare, už Kėdainių vėl ant pakelės šieno numiegu iki ryto. Privažiavus Jonavą teko paspręsti ar važiuoti iki autostrados iki Vilniaus ir likusius 50 km nuobodžiauti. Pasirenku visokiais šunkeliais kitapus Neries minti iki Kernavės, o ne ten iki Vilniaus. Žvyrkelio buvo per daug, o kadangi ten užkampis tai tarku tarka – vos rankos atlaikė. Nuo Kernavės prasidėjo vėl milžiniški kalnai, į kuriuos jau įvažiuoti nei jėgų nei noro nebebuvo, tad kartu su dviračiu vilkausi pėsčiomis. Prieš Vilnių dar prasidėjo lietus, kuris kol privažiavau namus spėjo ir išmaudyti. Namuose buvau apie 17 valandą antradienį. Iš viso keliavau apie 50 valandą.
Namo pervažiavus labiausiai norėjosi karšto maisto, nes visą kelionę maitinausi batonais ir panašiu maistu. Labiausiai kelionė nepatiko rankoms, kurioms dėl pernelyg užkeltos sėdynės, teko laikyti viršutinės dalies svorį. Aišku nuleidus sėdynę žemyn, rankas mažiau spaustų, tačiau taip sunkiau keliauti. Kelionės metu vis įskaudėdavo stuburą, bet čia turbūt natūralu, kai susilenkęs būni. Užpakalis kelionė atlaikė beveik nesikaprizinęs. Savo dviračio mini sėdynę jau seniau išmečiau lauk ir užsidėjau oldskulinę su amortizatoriais, bet šiaip ji kiek blogai, kadangi jos odą labai kietą ir biški trina. Deja gera šiuolaikiška sėdynė kainuoja 100 ir daugiau litų. Dviratis kelionėje negedo, nes gal dar naujas buvo. Važiavau su panther tx200 28 colių ratais, 21 begiu. Vienas pigiausiu panther dviračių, tad nieko šustro. Nors su niekuo ilgai nesu važiavęs, bet vienam visai patiko, kada nori tada važiuoji, kada nori tada ilsiesi, su nieko nereikia derintis.
Šiaip gal ne visas kelionės įdomybes dabar pamenu, nes užrašyti sumaniau tik dabar, beveik po metų.
Tabunsai vėl artėja, tad vėl galima važiuoti į Kuldigą dviračiu. Šį karta sugalvojau tokį maršrutą: Vilnius -> Kaunas (traukiniu, kadangi autostrada neįdomi o keliais per Prienus ilgokas gaunasi) -> Jurbarkas -> Šilutė -> Klaipėda -> Liepoja -> Kuldiga. Važiuoti gautųsi maždaug nuo Kauno iki Klaipėdos apie 230km, nuo Klaipėdos iki Liepojos keliu apie 100 km, nuo Liepojos iki Kuldigos apie 120, jei važiuoti į šiaurę palei jūra (pro Jurkalne) ir po to pasukti tiesiai į rytus į Kuldiga. Tad iš viso gaunasi 450 kilometrų.
"kodel vanduo yra grazus zodis?"
sulaukiu klausimo is virtualios pasnekoves. sugalvoju, kad pasaulis geras, metu sedejima ant vieno tasko, pasileidziu garsiai muzikos ir sugalvoju vaziuoti i seule. paskutiniai 4 koncertai vilniui prabuti namuose, reikia atsigriebti.
sutvarkom namucius ir kokia puse keturiu patraukiam i trasa. tuscia, zjb. po 20 minuciu ateina nuogastaujantis kolega vaziuojantis ten pat. saule sviecia, vejas puscia, grazu, niekas nestoja. is kitos gatves puses aplankyti uzsuka atkeliauninkes is rygos, paparina, kad nuejus toliau greitai stoja, kazkaip is pradziu nepatikiu, bet, kai issenka kantrybe, susimastau ir nusprendziu eiti toli toli i kokio baltpark hotelio. nu aisku, kai praejau visus konkurentus, jiems sustoja masinyte su selietiskais numeriais. et, nevykelis. ka daryti? braizom dydele S raide ir laukiam. pagaliau sustojo, pasikvieciu kolega ir vaziuojam. ir gerai, nes galvojau uztycharinti, kada vaziuos autobusas iki namu, ir pasileisti begti pas ji. vairuotojas pasirodo buves pankas, poto baikeris ir dabar kosmetikos vadybininkas, tiesiai i seule. pakeliui dar is bagazines iskelia backa alaus ir pripila po bambali: "kaip i koncerta neprisigerus?". alus gyvas, kazkokios seimos verslas. gal ir nieko, bet toks saldokas ir klampokas, ir saldokas, geriau visokie pasterizuoti sysaliukai.
i bendradarbius atvykom beveik 8. desantyas is klaipedos, pora vietiniu ir kruva suomiu. dar buvo ateja kazkokiu skinu, bet neileido, tai ir isejo. pagal mano netikslius skaiciavimus buvo mazdaug taip: puse publikos suomiu, likusios puses beveik puse sudare atvykeliai, o kita, kiek didesne puse, vietiniai neskaitant organizatoriu. koncerta pradeda positive bastards. visai zjb,visi pasyviai ziuri, bet po to ausys pradeda isiskaudeti nuo pernelyg uzkelto vokalo ir pernelyg negirdimos gitaros, ir pernelyg garsiu bugnu. tada lo cast style. kuka turbut dar jaucia praeito gigo vibracijas, iskart pradeda tusa su visu kilnojimu ne po viena karta, netgi bunininka ir ta pakilojo. cinikas pavare solo su gitaristu(?) ant peciu. treti stoja officer down. vel prasideda tusas su nesiojimais ant ranku. bent jau man dar geriau uz lo cast style. retai pasitaiko, kad i lietuva uzsuka geras moteriskas vokalas, o tokio stipraus tai isvis nemaciau. dar karts nuo karto, puse laiko isiterpineja, kaip kazkas pavadino, santaklausas tai toks tendemas spardo sikna kaip reikiant. juolab kad muzika tokia, kokia turi buti. jokiu sudiniu melodingu nusivaziavimu, ir kvailo verkslenimo nera. super! o bungnas tai is vis vudu su besidraikanciais dredaciais. grupes baigesi, ka gi tingus ejimas alkoholio, kur prigasdinyi vietiniu nevietiniai surenka didelia hebra, pasiruosuia jei ka det i kojas, ir patraukia prie tasko. deja jokio zmogaus taip ir nesutikome, teko ramiai grizti atgal. na o poto iprastas afterparty bendradarbiause: bodyartas, suomiai pameta raktelius prie savo buso, vokalo imantrybes ir juokingi bandymai tai uzskaitmeninti. suomis negaili pagyriu bendradarbiams, publikai ir siaip visiems. kita ryta jau 9 kazkas bando kelti, bet didviriskai nieko nepaisant issmiegu iki 11. sako jau suomiai ruosias vaziuot, pametes iki vilniaus. na ka uzsukam i parduotuve, i servisa sutaisyt motoro ir padangos ir pajudam is vietos. uz radviliskio pirmas stopas: laukiam pradingusio antro buso, uz panevezio kitas: sprogo kito buso padanga, vat kaip buna kai visas kolonkes sukrauni i viena pusa, trecias uz kelesdesimt km: reikia ikvepti gryno oro, poto prie ukmerges: uzsipirkti ko pritrukom. paskutinis buvo kazkur netoli buvusios ritos sleptuves palaistyt medelius, sunku stovet tuose vilniaus kamsciuose. parodom gc, traukiu namo pavalgyt, pasiimu dvirati ir vel ziuret suomiu. priestai dar mic prigasdina kad suomiai visi netilps. gaila, bet,
kaip parodo ateitis, visgi tilpo. pirmi groti pradeda lo cast style: kazkaip cia neskamba, kazkaip cia nepersiduoda positive vibes, vokalistas viska isbando: ir inirtingi sokinejimai ant scenos, ir bandymas eiti pas ziurovus, bet visi stovi per kelis metrus nuo muzikantu, nors tu ka. antri groja officer down galvojau, kad greenuose suskambes nepakartojamai, bet ble kaip ir lo cast style paliginus su bendradarbeis cia atrode siektiek nykiai. treti grojo grinderiai positive bastards. va kas suskambejo nerealiai. dar geriau nei belarusiai perial kondilom , tusas prie scenos na maxe. poto sake gera peertrauka ir analena. nusiteikes buvau beveik skeptiskai, bet ble kazkodel gyvai jie skamba nerealiai, ypac zinomos dainos. poto nusiperkam officer down tour edition 2003 cd ir positive bastards discography mc, kaip belarusijoj - 2 litai, plius prirasinetos ir apypaisytos gyva ranka.respect.