July 9, 2009

Mandragora

Iš Jorge Luis Borges "Pramanytų būtybių knygos"

Kaip ir baromecas, augalas, vadinamas mandragora, siejasi su gyvūnija, nes raunamas rėkia; kas riksmą girdi, gali išprotėti. Shakespear'o dramoje ("Romeo ir Džuljeta", IV, 3) skaitome:

Nuo pragariškos smarvės
Ir mandragoros išrautos riksmų,
Kurie iš karto žmogui temdo protą...

Pitagoras augalą vadina "antropomorfišku"; romėnų agronomas Liucijus Kolumela - "pusžmogiu", o Albertas Didysis rašė, kad mandragoros kaip žmonės būna skirtingų lyčių. Anksčiau gyvenęs Plinijus teigė, kad baltoji mandragora - vyriška, o juodoji - moteriška. Be to, mandragoros rinkėjai, žiūrėdami į vakarus, kardu apibrėžia tris ratus; nuo jos lapų sklinda toks stiprus kvapas, kad žmonės netenka žado. Ją išrovusiam žmogui grėsė baisios nelaimės; paskutinėje "Judėjos karo" knygoje Juozapas Flavijus siūlo panaudoti specialiai apmokytą šunį; išrovus augalą, šuo padvesia, užtat mandragoros lapai tinka kvaišalams, laisvinamiesiems vaistams ir eliksyrams gaminti.
Žmogaus pavidalą menanti mandragora pagimdė prietarą, kad neva ji auganti kartuvių papėdėje. Seras Thomas Browne'as (Pseudodoxia epidemica, 1646) kalba apie pakartųjų riebalus, maitinančius jos šaknį; kadaise populiarus rašytojas Hansas Heinzas Ewersas parašė romaną (Alraune, 1911), kuriame pasakojama, kad pakaruoklio sėkla buvo įšvirkšta prostitutei ir šioji pagimdė gražią raganaitę. Vokiškai mandragora yra Alraune; anksčiau buvo sakoma Alrauna; iš žodis kilęs iš runos, reiškiančios "šnabždesys", "gausmas". Iš čia (pagal Skeatą) žodis ėmė reikšti "paslaptį... raštą, nes rašmenys buvo laikomi slėpiniu, kurį žino tik keli išrinktieji". Paprasčiau tariant, turbūt regimo ženklo kaip garso simbolio idėja glumino nordinį protą, vadinasi, čia slypėjo paslaptis.
Pradžios knyga (XXX, 14-17) pateikia įdomią nuorodą į vaisingąsias mandragoros savybes:

14. Vieną dieną per kviečiapjūtę, būdamas laukuose, Rubenas aptiko mandragorų ir parnešė namo savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai "Prašyčiau duoti man truputį tavo sūnaus mandragorų."
15. Lėja jai atšovė: "Nejau tau negana, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragoras?" Rachelė atsakė: "Tegul jis šią naktį guli su tavimi už tavo sūnaus mandragoras."
16. Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir paskelbė jam: "Turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragoras." Tad tą naktį jis gulėjo su ja.
17. Dievas išklausė Lėjos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų.

XII amžiuje Talmudo vokiečių-žydų aiškintojas parašė šią pastraipą:

Nuo žemėje glūdinčios šaknies driekiasi į gyslą panaši atauga ir ši gysla už bambos - kaip moliūgas ar agurotis - pririštas gyvūnas, vardu Jadua, bet Jadua viskuo panašus į žmogų: veidu, kūnu, rankomis ir kojomis. Jis išrauna ir sunaikina viską aplink, kiek siekia gysla. Reikia strėle nukirsti gyslą, ir tada gyvūnas nugaišta.

Gydytojas Dioskoridas (I a. po. Kr.) tapatina mandragorą su kirkėja, arba "Kirkės žole", apie kurią dešimtoje "Odisėjos" knygoje skaitome:

Šaknys jų visiškai juodos, o žiedas baltas kaip pienas.
"Moli" vardu vadina dievai, žmonėms trumpaamžiams
Rasti jų baisiai sunku, o dievai yra visagaliai.

Paveikslėlis iš http://www.durasianstudios.com/

Posted by solio at 2:59 PM

April 19, 2009

Nr.7 iš Beresnevičiaus "Patarimų ir pasergėjimų"

Jei kartą naktį išgirsi keistą kaukšėjimą, jei, atsisėdęs lovoje, išvysi prieš save boluojantį siluetą žėruojančiomis akiduobėmis, taukšintį dantimis, jei išgirsi jį visaip tau kalbant ir mėginant tave įgąsdinti, jei po tavo lempa pakibs pakaruoklis, nerimastingai tiesdamas į tave sudžiūvusias rankas, jei blyškūs šešėliai sustos ratu aplink tavo lovą, nelyginant ką sumanę, o po to atsidarys durys ir maži plaukuoti alraunai, negražiai ir nemelodingai dainuodami, ant kreivų savo petukų atitemps grabą – tada gali drąsiai verstis ant kito šono ir toliau miegoti, nes, kad ir kaip stengtumeis suprasti, kas čia dedasi, vis tiek nepavyks.

Posted by solio at 12:35 AM | Comments (1)

November 10, 2006

Giedra Radvilavičiūtė - Rudeniniai žmonės

Vaikystėje buvo tokie saldainiai - "Rudeniniai". Nors jų statusas buvo kaip gerų, šokoladas ilgai veldavosi burnoje lyg bijomas artimam žmogui ištarti per tikslus žodis. Buvo ir kiti panašūs saldainiai - "Sportiniai". Abiejų kilogramas kainavo 1 rb. 80 kp. Saldainiai iš išorės buvo labai panašūs, nevienodi tik įdaru (spalva ir kvapais). Kai juos atveždavo rudo gofruoto popieriaus dėžėse, žmonės iš karto pirkdavo, kaip ir kiekvieną deficitą, sublizgantį Brežnevo antakių šešėlyje.
Visus žmones irgi galima suskirstyti į dvi grupes - rudeninius ir sportinius. (Anksčiau žmonės skirstydavau pagal tai, ar barstydami parkuose paukščiams trupinius jie pametėja batono gabaliukus žvirbliams arčiau, ar ne.) Rudeniniai nuo sportinių išvaizda nesiskiria niekuo, tik "įdaru". Rudeniniai žmonės dabartį suvokia kaip praeitį, o sportiniai - kaip dabartį arba ateitį. Tas suvokimas rudeniniams užkerta kelią daugeliui veiklų ir nuotykių, nes nuotykio pradžioje jie visada mato pabaigą (pagal savo, kitų ar skaitytų gyvenimų analogijas). Žodžiu, eidami laikyti teisių jie jau mato save glamžomus avarijoje. Nepaisant to, nuotykių jie ieško visą gyvenimą, patiria juos dažniausiai fantazijoje, surogatinius, bet su "visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis" - tachikardija, džiaugsmo arba kaltės jausmais, neviltim, nuo svetimų kartais labai slepiamomis, o kartais tiesiog mazochistiškai demonstruojamomis nuotaikomis. Sportiniai - įvykiuose tiesiog dalyvauja. Raumenimis, instinktais, jėga, kūnu ir krauju. Jie peršoka iš nuotykio į nuotykį kaip blogį besivejantis herojus nuo vieno traukinio vagono viršaus ant kito - nesužeisdami, sveikut sveikutėliai, atviri naujiems potyriams ir palyginti nepavargę.
Praeitis rudeniniams užpildo daug ką: tuščias sekmadienio gatves dideliuose miestuose, butą, kai jame nėra artimųjų, akimirkos tamsą televizoriaus ekrane perjungiant kanalus, vėsias tvankaus pavakario bažnyčias. Į bažnyčias rudeniniai užeina pakalbėti su savim. (Sportiniai užeina, jei iš viso užeina, pakalbėti tik su Dievu, ir dažniausiai - kažkur skaitytais žodžiais.) Su mirusiaisiais rudeniniai geria kavą lygiai taip pat sėkmingai kaip ir su gyvaisiais. Kartais per pietų pertrauką jie eina su jais papietauti. Kartais, kaip nekrofilai, su mirusiais kartu užmiega ar atsibunda. Bet per laidotuves rudeniniai - tik trukdo. Laidotuvėse galėtų dalyvauti tik sportiniai. Nes rudeniniai situaciją supranta neadekvačiai - tris dienas jie mirusįjį suvokia kaip gyvą. Prisimena, kad jį mėgo moterys, o tas mėgo vandenį. Moteris ir stervas jis suprato kaip sinonimus. Seksą ir meilę - kaip antonimus. O iš debesų velioniui susidėstydavo šėtono paveikslas. Atmintyje rudeniniams iškyla paskutinės bendravimo su velioniu smulkmenos ir jos yra suvokiamos būtinai kaip likimo ženklai. Tie žmonės graužiasi, kad nebuvo velioniui švelnesni, geresni. Tarsi tos savybės kada nors būtų galėjusios likimą permaldauti. (Likimas, beje, visada sportinis.) Net auksinę kandį, įskridusią į mirštančiojo kambarį, rudeniniai suvokia kaip to žmogaus vėlę ir neatrodo sau juokingi. Tuo metu kandį instinktyviai sutrina delnais šalia stovintis kitas artimasis, sportinis. Po trijų budynių naktų rudeniniai žmonės jau tampa "drebančių rankų klubo" nariais, juos galima leisti į duobę kartu su velioniu, nes kraujo apytaka jie būna su juo solidarizavęsi. Karsto užengimu, mišiomis, duobkasiais, vakariene rūpinasi tik sportiniai. Rudeniniai nesirūpina visiškai niekuo: jie rūko ir geria, meldžiasi ir verkia, daug kartų kalba apie tą patį ir nuolatos alpsta.
Sportiniams pražūtingiausia veikla yra menas. Rudeniniams - verslas (ankstų rytą - bet koks aktyvumas apskritai). Sportiniai kunkuliuote kunkuliuoja energija ir gali padaryti pinigus iš bet ko. Pavyzdžiui, dabar jie gali imti gaminti kvepalų komplektą vyrams ir moterims, pavadintą "Twins", supilstytą į du PPC formos flakonus, patogiai užsukamus lėktuvo silueto dangteliais. Kažkur skaičiau apie pramogą Dalase, kur Kenedy mirties vietos trajektoriją galima pervažiuoti tokiu pačiu automobiliu ir išgirsti pakartojamus šūvius. Ją, be abejonės, sugalvojo sportiniai, bet automobiliu važinėjasi ir rudeniniai, nes tik jie yra tikrieji pojučių medžiotojai ir virtuozai. Paparacais įdarbinčiau tik rudeninius (o dirba, deja, dažniausiai sportiniai).
Vilniaus centre vienais metais atidaromos, kitais - uždaromos parduotuvės - rudeninių (parduotuvių patalpos - sportinių). Kartais šeštadienio rytą eidama žemyn pro Aušros vartus matau pardavėją, stovinčią šalia itališkų batų, panašių į gondolas, vitrinos ir rūkančią. Ji, liūdna ir rudeninė, jaučiasi ne savo vietoj. Kai žmogus jaučiasi ne savo vietoje, vis dėlto yra blogiausia. Ją, kaip popierinę lėlę, norėtųsi iškirpti iš batų vitrinos fono ir priklijuoti kitokiame - juodųjų serbentų, su stikline pieno rankoj, šalia dviejų linksmų ir murzinų vaikų. Paprastai savo gyvenimo scenarijus trokšta perrašyti rudeniniai žmonės. Kažkuriuo metu (ypač - kriaušės geltonumo ir vyno raudonumo rudenį) jiems ima atrodyti, kad jie gyvena ne taip, ne ten, ne su tais, ne dėl to. Sportiniams tokios mintys irgi užeina, bet jie jas nugali - logika, darbu, valia, žvejojimu ar žinojimu, krepšiniu ar alumi. Vieniši rudeniniai vyrai visą laiką ieško Gyvenimo Moters. Ir kai ją suranda, turi progos pamatyti, kaip ji nueina tolyn - su savo Gyvenimo Vyru (nebūtinai sportiniu). Rudeninės moterys yra tikrosios sinefilės. Normalioje kasdienybėje joms ima kažko trūkti ir todėl filmais jos susidomi taip pat asmeniškai kaip vaistais. Tobulai sukurti vaizdai okupuoja jų smegenis ir tada tų moterų gyvenimo "minimumai", aišku, pralaimi "Paramount Pictures" milijonams.
Rudeniniams žmonėms atrodo, kad jie patys kaip iš filmo, kažkokie kitokie. Nebūtinai - teigiami, bet ne tokie kaip visi. Tai juos kankina. Kartais jie net eina pas psichiatrą, kol pamato, kad atidžiai jų klausantis ir tuo pat metu savo megztinio rankovę ardantis psichiatras - irgi pacientas. Iš tiesų rudeniniai yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Tik norėdami tapti stipresni ir su kuo nors identifikuotis, jie ieško žurnaluose nebanalių kažkieno biografijų, nepastebėdami, kad gyvena labai panašų į tėvų gyvenimą.
Kartais iš rudeninių ir sportinių susidaro poros. Vieną, klasikinių "bomžų", mačiau Antakalnio stotelėje. Moteris buvo sportinė, vyras - rudeninis. Jis sėdėjo ant suolo su kostiumu, pasispaudęs po pažastimi aptrintą odinį portfelį. Akys - įsmeigtos į tolį, iš kurio pasirodo troleibusai. Moteris visomis pajėgomis stengėsi iš ten jį sugrąžinti:
- Einam, nusipirksim vyno butelį, pasėdėsim, nu, kur tu važiuoji.
- Nuo aštuonių turiu dirbti ministerijoj.
- Kad tu vakar, durniau, radai portfelį šiukšlyne, tai dar nereiškia, kad ministerijoj dirbi.
...Sportiniai visada meistrai iliuzijas paversti realybe, o rudeniniai - atvirkščiai. Visai neaišku, kokios poros patvaresnės - vienarūšės ar skirtingos. Jokio dėsnio nėra. Vyrai, žmonos, kaip ir tėvynė, yra įpročiai. Skiriantis sunkiausia atsikratyti kalbėjimosi (ypač - susikalbėjimo) įpročio. Emigruojant iš tėvynės - to paties. Kai nevienarūšiai žmonės išsiskyrę ima gyventi su kitais partneriais, po metų dvejų pastebi, kad pusė neatitikimų buvo neatitikimai tarp lyčių, ne tarp rūšių.
Rudeniniai ir sportiniai nevienodai naudojasi telefonu. Rudeniniams telefonas yra intymiausia technika. Jiems galima skambinti vidurnaktį ir pradėti kalbėti apie karą, "Nijolės" kailinius, "Danutės" pyragą, Oskaro "Parazitus", naują mineralinį vandenį ir naujai iššokusį spuogą kaip galimą sifilį. Jie paprastai supranta "kam skambina varpai". Sportiniams reikia skambinti dalykiškai. Jie nemėgsta klausyti pauzių, telefonas jiems yra patikimas darbo įrankis, kuriuo jie naudojasi tobulai. Iš viso sportiniai žmonės yra patikimesni. Nedviprasmiški. Sąžiningi. Punktualūs. Energingi. Nehipochondrikai ir optimistai. Jų šventė - Bastilijos paėmimo diena, ne Vėlinės. Valgis - gerai iškepta mėsa, o ne varškėčiai su vanile. Medis - pušis ir ąžuolas, o ne liepos ir gluosniai. Jungtukai - ir, bei, o ne - bet, tačiau. Moto - "turėtų būti taip", o ne, kaip sakė L.Gustauskas, "galėjo būti kitaip, bet kitaip jau niekada nebebus". Metų laikas, žinoma, pavasaris, ne ruduo.
Rudeninius ruduo veikia pragaištingai. Kiekvienais metais jiems atrodo, kad šis ruduo - paskutinis. Rudenį jie ima ypatingai gerai girdėti, akyliau matyti, tikslingai, kaip treniruoti šunys narkotikus, uosti kvapus - rytinės kavos ir šalnos, šlapios vilnos, tinko, knygų dulkių, svetimo kūno prakaito, kvepalų ir odos. Moterims ima atrodyti, kad jos neturi kuo apsirengti, o vyrai tampa visko alkani. Tie rudeniniai, kurie skaito, tekstus ima "pritempti" prie savo biografijų. Bent dviem mėnesiams tie žmonės tampa autonomija - su savo vėliava, ritmu, gynyba ir vienatve. Visa tai tęsiasi iki žiemos. Kol kokia nors "orų mergaitė" po žinių, per kurias kartojama, kad po antros rudens savaitės (rugsėjo 11-osios) pasaulis jau nebebus toks, koks buvo, išpranašauja, jog daugelyje Europos sostinių atvės, o kai kuriose - pasnigs.
Krintant pirmajam sniegui viena mano draugė valgo vyšnių uogienę su kauliukais. Tradicija atėjo dar iš hipių laikų. Bandau įsivaizduoti, ką tada veiks kiti rudeniniai ir sportiniai mano pažįstami ir artimieji... Vienas artimas žmogus, dabar esantis tolimam kontinente, žiemos pradžioj, kaip visada, pasiges striukės. Kadangi jis nemėgsta, tiksliau būtų pasakyti, nekenčia slankioti po parduotuves, tai nusipirks pirmą pasitaikiusią, su per trumpom rankovėm. O pirštines jis nuolatos pamiršta ir vaikščioja sugrubusiom rankom. Todėl tai, kuri galbūt padės jam striukę išsirinkti, aš visai nepavydėsiu. Kitas pažįstamas tuo metu ginsis disertaciją, kurioje apie valstybes, jų susijungimus, susipykimus, simpatijas, antipatijas ir strategijas kalbama kaip apie žmones. Viena draugė paskambins vėlų šaltą lapkričio vakarą, beveik naktį, ir pasakos, kaip jos senas tėvas vėl perdaro krosnis, perjungia vamzdžius ir viską, ką galima pertvarkyti nuosavame name, kad už šilumą reikėtų mokėti mažiau. Paskui pridurs, kad telefonu atsisveikino su savo lovos draugu ir, užuot ištarusi sudiev, pasakė - "pasitrink į šlapią lentą", nes tas buvo neištikimas. Kitas mano pažįstamas, šiek tiek panašus į jauną Marloną Brando, per pietų pertrauką eis valgyti į tokį rūsį ir atsidusęs pasakys mintį, kurios tiesos nepatikrins nė karto per visą savo gyvenimą, kad ištikimybė tik sumažina galimybę tobulėti. Dar viena draugė rūkys, žiūrės į krintantį sniegą jo visai nepastebėdama ir kai pasakysiu, kad ji per daug rūko, atšaus: "Tu su savo pastabomis visada kaip su sausu skuduru per snukį". Viena bendradarbė, ką tik suradusi dėvėtų drabužių parduotuvėj senovinį itališką šalį, dejuos, kaip graudu, kad pasimylėti galima tik tada, kai tėvas išveda šunį. Kitas žmogus, kurio mąstymas tiesus kaip geležinkelis ir kuris yra pasakęs man keletą gniuždančių komplimentų, manys, kad jo visai nėra mano mintyse, ir labai klys. Iš tiesų jie, skirtingiausi, nors ir neparitetiniais pagrindais, yra mano (rudeninės) mintyse. Staiga atsimenu dar vieną, ko gera, esminį rudeninių ir sportinių skirtumą: sportiniams visada įdomiau idėjos, o rudeniniams - žmonės. Norėtųsi pagaliau kaip nors tų minčių apie juos atsikratyti. Išmesti jas. Kaip raides ant popieriaus, kaip anglis ant sniego. Bet visi rudeniniai, atsitiktinai atskirti geltona klevo lapo žvaigžde ant nugaros, niekieno nevaromi eina ten, iš kur niekada - net geriant raminamąsias tabletes, net glostant mingantį vaiką ar žiūrint patį įdomiausią filmą - neįmanoma sugrįžti.

Siužetą siūlau nušauti, 2002
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

o tu - rudeninis ar sportinis?

Posted by solio at 12:51 AM | Comments (2)

August 9, 2006

jūs buvote išrinkti (rojus?)

jūs buvote išrinkti niekas neklausė
jūs eisit į Šiaurę
jūs dalinsitės duona ir vandeniu
jūs praleisit kelionėj naktų naktis
jūs atvyksit į vietą nepažymėtą žemėlapiuos
jūs sėdėsit po neonu susimetę į krūvą
ir siūsite demonams drabūžėlius

bruno. k. öijer

Posted by solio at 5:46 PM

February 21, 2006

Bruno K. Öijer - Vieno mirties pasisakymo apmatai

man išpranašavo, išpranašavo jog
būsiu išpranašautas, išpranašautas nutiesti
kelią iš čia, išpranašautas
tuo užsiimti, išpranašautas suleisti
morfino nagus į
žemės rutulio mėsą, išpranašautas matyti
žemės sklypus, besiraitančius
traukuliuose, išpranašautas matyti gigantiškas
kūno celes ištuštėjančias,
pargriaunamas ir ištrėškiamas ant
mirgančios baltos paklodės, besivyniojančios
nuo poliaus ant poliaus, man išpranašavo
jog būsiu išpranašautas, išpranašautas žaibuoti
sferinėje kaukolėje, kurioje mylių ilgumo
balso stygos šaukė mane
įvairiausiais vardais:

aš buvau geresnio
gyvenimo atmintim, buvau lošimo
kortų, krintančių
nuo 1421-ųjų, garsu, buvau
privačiu skeliu, medžiojančiu
savo šešėlį, buvau sunkiu vandeniu
skrodžiamu žuvies peleko, buvau akligatviu
kur sėdėjo žmonės
kaip minusiniai laipsniai saulės atokaitoje, buvau
pasakų knyga, nučiupinėta
ateities vaikų, perkeline
suknele, mokykline kuprine su
ašaromis už diržo, aš buvau suanglėjusiu
garo mašinos dopingu, metastaze
įstatymo rankoje, negyvai
užmylėtu vyru, aš buvau
data, praleista kalendoriuje, užkastu
teleskopu, pilnu žemių, metafora
kurios niekas nesuprato, ledo šaltumo promilėm
pagiringose kepenyse, buvau
niekad nespausta ranka, skerdiku
trumpinusiu savo gyvenimą su
kiekvienu dūriu, aš buvau mėnuliu, mėlynu auksu ir
nukirso ąžuolo vainiku, į kurį vaikų sumeistrauti
laiveliai atplukdė truputį vėjo, aš buvau
pirmąja pagalba,
suteikta paskutiniajam žmogui, buvau
išpranašautas nutiesti kelią iš čia, išpranašautas
būti išpranašautu, išpranašautas vynioti
mirgančią baltą paklodę
nuo poliaus ant poliaus

aš buvau benzinu
tamsos variklyje, taksometru
tarp tavo šonkaulių, negatyviu atsakymu
į pozityvų pasiūlymą, įveikta
distancija tarp meilės ir sekso, išgąsdinta
triušio akim mago skrybelėje, aš
buvau upe, kurią tu sudeginai už savęs
lobių žemėlapiu, kuris bandė išrinti
savąją žymę, liepsna
į kurią neskrido jokie vabzdžiai, išplėštu mėsos
gabalu, švysteltu per išblizgintą
peilį, aš buvau žolės atomu, kurį užskurdęs augalas
paliko ramybėje, degtukų dėžute
tamsos bijančio vaiko kišenėje, vitrinos manekenu
kuris išlipo per nedūžtantį stiklą ir palydėjo
tave namo, aš buvau tais žioruojančiais metais
užgesusiais mūsų peleninėje, ištatuiruotu
katilėliu ant diktatoriaus skruosto, dryžuotu
šiaudeliu vėsioje kavinėje, aš buvau
širdimi ir stėle ir
pralaimėtojo graffiti, buvau bėgiu, kuris
sekė traukinį kaip ištikimas
bičiulis, buvau lietumi paskanintu kąsniu, kurį
atsikandai nuo savęs, aš buvau mirties ausinėmis
kuriose monotoniškai ir klastingai šniokštė
gyvenimas, aš buvau skutimosi peiliukų fabriku
su odinėm sienom, išpranašautas nutiesti kelią
iš čia, išpranašautas
būti išpranašautu, išpranašautas
mirgančiai baltai paklodei, besivyniojančiai
nuo poliaus ant poliaus

aš buvau juodaisiais
kauliuko taškais, liga
gydytojo galvoje, lubomis, kurios pailsėjo
ant tavo grindų, degančia
pliauska, kuri šildė ežerą, aš buvau
skruostų duobutėmis, įgręžtomis į siaubo
granitą, medinio arkliuko prerija, paslaptinga
snaige ant girios peties, aš buvau
prašautomis skylėmis valstybės veikėjų
limuzinuose, aviečių skoniu, besiliejančiu
iš valstietės delno, vyru, kuris sugundo
pats save, nes nieko nėra geresnio, aš
buvau vienetu, kuris iš ilgesio tapo
gulinčia aštuoniuke ir drobės rietimų
valdovu, tapau kirminu po
dangoraižiais, nematomu kamuoliuku
kurį pametė žonglierius, vaiduoklio pūkais
kūdikio pagalvėje, aš buvau gyvenimo svaigulio
taksi, nesulaukiančia iškvietimų, tuo peršlapusiu
namus, kuris pasibeldė ir įėjo, moterimi
slegiama sekmadienių ir
erdvės atliekų, aš buvau antikiniu pasauliu
su cigaretėmis iš porceliano, durų šifru
į anapus
seifų sprogdintojo žvilgnyje, aš buvau
nuobodaus filmo pabaiga, tapytojo peizažo
šviesa, išdžiuvusia ir atsilupinėjusia, aš buvau
žmogumi su vienatve
varde ir pavardėje, išpranašautas nutiesti kelią
iš čia, išpranašautas
būti išpranašautu, išpranašautas vynioti
mirgančią baltą paklodę
nuo poliaus ant poliaus

aš buvau serumu
varvančiu iš Piktosios Akies, kriaušės skiltelėmis
saulės įkaitintu dubeniu motinos
rankose, aš buvau ta žaia pagalvėle
tavo plaukų šepety, vasaros saulėgįža
tavo bunkeryje, psichopato žibintuvėliu prieš
atplūstančią juodą Tuštumą, aš buvau akcijomis
skausmo bendrovėje, buvau angelo
patarnautoju, kibirėliu su sėmele
smėldėžėj, siuvimo adatomis suplyšusiam
sapnui, buvau druskos grūdeliais ant okeaninio garlaivio
denio turėklų, rūsio tamsa, apkabinusia
seną uogienę, įskilimais
valdžios raudonmedyje, aš buvau kulnų
kaukšėjimu ten, kur kiekviena gyvenimo forma
vaikščiojo basomis, aš buvau
žudiko losjonu odai, smūgiu žemiau
išganytojo juostos, išniekintu debesiu
turisto fotografijoje, aš buvau
būtimi, pasileidusia lėkti tarp žokėjaus
šlaunų, ciferblato klijais, sulipinusiais
laiką, aš buvau ledų pėdsakais
ant žvairo berniuko burnos, paukščių karalija
sulydita į segę ant
tavo krūtinės, aš buvau grožio
ir ramybės svarsčiais, perkeltais
į regėjimo lauką, anglies juodumo žvėrimi
kurį teisė baltųjų teismas ir į kurį
jūs spoksojote visuose autobusuose
ir darbo vietose, aš buvau tolimu
nesamo jausmo
giminaičiu, paralyžuotu liežuvio galiuku taurėje
šaltu šešėliu, aš buvau tuo
kas įsigalioja, aš buvau kompasu
ant mirusiųjų riešų, išpranašautas nutiesti
kelią iš čia, išpranašautas
būti išpranašautu, išpranašautas
mirgančiai baltai paklodei, besivyniojančiai
nuo poliaus ant poliaus

Posted by solio at 4:22 PM

November 21, 2005

Bruno K. Öijer - Hey angele (Naktis be free game Niujorke)

hey angele, paklausyk
hey angele, paklausyk gražaus vyro
hey angele, paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
nešioju mėlynus perlus ant riešo
ir vėl bus žiema
sukineju auksinį auskarą

hey angele, paklausyk
mes esame XX amžiaus pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir niekas nevyksta
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoj
ir visi ieško laimės kol batai kiaurai supūva

hey angele, aš sakau tiesą
hey angele, aš kvepiu lagaminu ir pigiu burbonu
bet Niujorkas yra okay, nei daugiau nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
kas sanguliauja su gyvenimu susilaukia bausmės
kas sanguliauja su mirtim pašlovinamas

hey angele, tu man tiek daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

hey angele, paklausyk
galbūt aš esu geras ar blogas patinas
galbūt aš skainioju tapetų gėles
bet aš aš matau kraują palei Bowery pro mano langą
ir žaidimų automatai sukilo prieš mane
hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
ir aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

hey angele, brėkšma krinta
ant laikraštinio popieriaus ir išdaužto stiklo
aš negaliu sugrįžti
aš negaliu eiti pirmyn
aš negaliu pasilikti
hey angele, aš toks pats laisvas kaip širšė
įstigusi banko rūmų besisukančiose duryse

hey angele, nesityčiok iš manęs, tu žinai ko aš noriu
hey angele, gatvės tuščios ir nuplautos
hey angele, visi išėjo į karo taką
hey angele, ateik pas mane ir sudėk ant grindų savo rūbus

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
aš rūkau dešimt "Pall Mall" prieš pusryčius
aš važiuoju taksi ir užmoku sužeistu lapu
hey angele, aš geras savo akims
hey angele, aš savo akis iki soties privaišinu karatais
aš matau atsiveriant vartus į atrakcionų parką
aš matau kaip visi puola vidun ir glemžia pelėsius nuo cirko palapinių

hey angele, aš kalbu tiesą
hey angele, aš nešioju išgraužtą apelsino žievę
pilną cigaretės pelenų
aš laikau apelsino skeletą prie savo krūtinės
hey angele, pelenai dulka nuo mano širdies dūžių
aš nenoriu prašyt atleidimo
ar bandyt jį arba ją prisišnekint
aš nė nemanau imtis darbo arba žiūrėti kaip kas išeina į darbą
aš neseksiu paskui tą kuris niekada nebuvo sekamas

hey angele, aš stoviu čia
ir išpučiu kelis gramus pelenų pro savo langą
aš negaliu jų girdėt nusileidžiančių East Houston Street
bet pasaulis puošiasi tuo kas lieka iš mūsų
ir tuščios gatvės darbuojasi su manim
hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti
tas kuris medžioja bėga o tas kuris bėga yra medžiojamas

hey angele, tau nebūtina sutikt su manim
bet tie mėlyni perlai nušviečia mano kelią
ne tavo ar kieno kito

hey angele, tai šitaip paprasta
kai kurie mūsų mano kad laukinės avietės gardžiausios naktį
kai kurie mūsų nusipiešia pagalvę ant Brooklyn Bridge
kai kurie mūsų reikalauja kad gėrimai būtų kuo stipresni
prieš prasidedant bulių kovoms
kai kurie mūsų leidžiasi 1-ąja Aveniu
balansuodami drungną lietų ant peilio ašmens
kai kurie mūsų brangiai moka kad pakliūtų
į naujausiajį "kas yra kas"
kai kurie mūsų vilioja saulę maišeliu šokoladinių saldainių
ir nuoga šlaunim
kai kurie mūsų žiūri į fejerverkus sproginėjančius virš Chinatowno
kaip raudonų lūpdažių lašus šiukšliavežio pirštinėj
kai kurie mūsų,
kai kurie mūsų galvoja kad rado išeitį

hey angele,
aš tavęs nekankinsiu
neketinu ilsėtis ilgai prie tavęs
hey angele, viena ko noriu
užsliuogti aukštyn ir įsibrauti į tavo kūną

hey angele,
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esam XX amžiaus pabaigoj ir šviesos pabaigoj
mes esam XX amžiaus pabaigoje
gyvenimas kimšte prikimštas švelnaus vatinio bendrumo
rėžias į odą tarsi pakinktai
verčiantys arklius kas dieną pasukt pro skerdyklą

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant

hey angele, persmelkė mane dienos, paskui naktys
žaidimų automatai sukilo prieš mane
taip jau yra kad kulkos srūva kiaurai
mažais žvilgančiais grąžtukais per Dievo kaukuolę

hey angele, Niujorkas yra okay, nei daugiau, nei mažiau
hey angele, tai šitaip paprasta
tas kuris stimpa iš šalčio sudegina savo namą
tas kuris svajoja apie teisingumą kankinasi dėl miego stokos
ir rodosi viešumoje pajuodusiais paakiais

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį
hey angele, kartais aš sėdžiu su geromis kortomis
kartais turiu keturis tūzus
bet tokie kaip aš vertina kitą žaidimą
kurio laimėjimas per sunkus kad jį parsineštum namo

hey angele, tokie kaip aš traukia iš baro į barą
tokie kaip aš kandiai šaiposi iš ateities
ir šildo gatvę savaisiais žingsniais
hey angele, tokie kaip aš nenori niekuo žavėtis
tokie kaip aš deda veidrodžio šukę ant žemės
kad žvaigždės galėtų pasigrožėt savu makiažu

hey angele, sklandyk po senamiestį, tu žinai, ką jaučiu
hey angele, nesibaugink, nieko tokio
tau tik Valentine's Day ir ašaros
beldžiasi į Hudson River
hey angele, pagalvok apie tai vieną vakarą
apie ištisą vakarą be vieno vienintelio free game

hey angele
hey angele, mes esam XX amžiaus pabaigoje
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir tu turi lesint paukščius
mes esame XX amžiaus pabaigoj ir aš girdėjau kalbas
apie žmones kurie pagaliau susirado namus
aš nenoriu kištis bet dabar jie klaidžioja savo kambariuose

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti
hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

paklausyk manęs
paklausyk gražaus vyro
paklausyk gražaus vyro kuris netiki niekuo

hey angele, aš kaip ir tu
hey angele, kai pabundu visada yra vakaras
hey angele, guliu čia ir matau kaip užuolaidas išpučia skersvėjis
hey angele, tai šitaip paprasta
hey angele, tai yra juodoji liepsna
hey angele, tai yra juodoji liepsna ateinanti
mūsų

Posted by solio at 12:14 AM | Comments (3)

June 29, 2005

CV

Wislava Szymborska - Gyvenimo aprašymas

Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.
Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.
Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.
Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.
Svarbiau, kas pažįsta tave, ne ką tu pažįsti.
Kelionės tik tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau ne kodėl.
Apdovanojimai, bet ne už ką.
Rašyk taip, tarsi su savim nekalbėdavai niekad
ir save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.
Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą, šlamštą, bičiulius ir sapnus.
Geriau kaina, negu vertė
pavadinimas, nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.
Šalia nuotrauka su atlėpusiom ausimis.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.

Posted by solio at 6:18 PM | Comments (5)

June 17, 2005

tekstai: ten, kur apsireiškia dievas

ir aš norėjau turėt nuosavą velnią. ypač vieną iš tų,
kurie vardu liucius, atsirasdavo spjaudantis mėnesienoj..
būčiau spaudęs prie darbo, išmokęs poezijos,
pakalbėję apie vyrus ir moteris,
o sekmadieniais dar galėčiau išgert
karčiamoj,
su paleistuvėmis po mišių..

Posted by solio at 5:05 AM

June 6, 2005

tekstai: henry cuttner - tarpumetis

Airina grįžo Tarpumečiu. Tiems, kurie gimę prieš 1980 metus, ši diena neįsiskaito. Kalendoriuje ji pažymėta atskirai – tarp paskutiniosios senųjų ir pirmosios naujųjų metų dienos, - tą dieną galima atsikvėpti. Niujorkas ūžė. Įvairiabalsė reklama įkyriai vijosi mane ir neatstojo net tada, kai įsiveržiau į didelių greičių trasą. O aš, kaip tyčia, buvau pamiršęs ausų kimštukus.
Airinos balsas pasigirdo iš mažo apvalaus tinklelio virš priekinio stiklo. Ir keista, nors triukšmas buvo didelis, aš kuo aiškiausiai girdėjau kiekvieną žodį.
- Bilai, - kalbėjo Airina. – Kur tu, Bilai?
Paskutinį kartą jos balsą buvau girdėjęs prieš šešerius metus. Akimirksniu viskas nuo manęs nutolo, tartum būčiau likęs visiškoje tyloje, kur skambėjo vien tie žodžiai, bet staiga vos neįsirėžiau į policijos mašiną ir tada sugrįžau į realybę – į trenksmą, reklamas, bruzdesį.
- Įleisk mane, Bilai, - pasigirdo iš tinklelio.
Man dingtelėjo mintis, kad Airina, ko gero, iš tikrųjų pasirodys priešais mane. Tylus balselis skambėjo taip aiškiai, kad atrodė, pakaktų tik ranką ištiesti ir tinklelis tuoj atsidarytų, o iš ten išeitų Airina, mažutėlė, daili ir atsistotų man ant delno, įbedusi smailus kulniukus. Tarpumečiu visokios nebūtos mintys lenda į galvą. Kuo nebūčiausios.
Aš susitvardžiau.
- Sveika, Airina, - ramiai atsakiau. – Važiuoju namo. Grįšiu po penkiolikos minučių. Tuojau duosiu komandą, ir „sargas“ tave įleis.
- Laukiu, Bilai, - atsiliepė tylus aiškus balselis.
Mano buto duryse čerkštelėjo mikrofonas, ir štai vėl aš vienas mašinoje, ir mane apima neapsakoma baimė ir nerimas – niekaip nesuprantu, ar noriu pamatyti Airiną, ar ne, o pats nesąmoningai suku į supergreičių trasą, kad kuo skubiau parsirasčiau namo.
Niujorkas visada triukšmingas. Bet Tarpumetis – pati triukšmingiausia diena. Niekas nedirba, visi puola gaudyti malonumų ir leidžia pinigus kaip nė vieną kitą dieną. Reklamos šėlsta – plykčioja, drebina orą. Porą kartų aš pravažiavau tokią vietą, kur specialūs mikrofonai slopina priešpriešines bangas ir įsiviešpatauja tyla. Porą kartų gaudesys penketą minučių pasikeisdavo nebylumu, mašina tada lėkdavo į priekį tartum per sapną, ir kiekvienos minutės pradžioje lipšnus balsas primindavo: „Šią tylą jums teikia kompanija „Rojaus pavėnės“. Kalba Fredis Lesteris.“
Nežinau, ar iš tikrųjų yra toks žmogus – Fredis Lesteris. Gal jis tik sumontuotas iš kino kadrų. O gal ir ne. Aišku tik viena – gamta niekaip nepajėgtų sukurti tokios tobulybės. Dabar daugelis vyrų dažosi šviesiai plaukus, o ant kaktos užleidžia garbanėles kaip Fredis. Didžiulė jo veido projekcija šviesos rate šliaužioja pastatų sienomis žemyn ir aukštyn, gręžiojasi į visas puses, ir moterys kelia rankas, norėdamos tartum gyvą jį paliesti. „Pusryčiai su Fredžiu! Hipnopedija – mokykitės miegodami! Kursą skaito Fredis! Pirkite “Rojaus pavėnių” akcijas!“. Taigi.
Kelias išsiveržė iš tyliosios zonos, ir mane vėl užplūdo akinamos Manheteno šviesos ir gaudesys. PIRK – PIRK - PIRK! – be paliovos įtikinėjo nesibaigiantys šviesos ir ritmo deriniai.
Ji atsistojo, kai aš įėjau. Nepasakė nieko. Kitokia šukuosena, kitoks grimas, bet aš būčiau ją pažinęs kur tik nori – migloje, neįžvelgiamoje tamsoje, užsimerkęs. Paskui ji nusišypsojo, ir aš pamačiau, kad per tuos šešis metus jos vis dėlto pasikeista, ir akimirką mane užvaldė dvejonė ir baimė. Prisiminiau, kaip tuojau po skyrybų mano televizoriaus ekrane pasirodė moteris, nusigrimavusi kaip Airina ir panaši į ją tartum iš akies traukta. Ji įkalbinėjo mane apsidrausti nuo reklamos. Bet šiandien, tokią dieną, kurios iš tikrųjų nė būti nėra, galėjau nesijaudinti. Šiandien tarpumetis, ir piniginis sandėris galioja tik tada, kai moki grynais. Žinoma, joks įstatymas negali apsaugoti nuo to, ko aš dabar būgštavau, bet Airinai tai nesvarbu. Ir niekada jai nebuvo svarbu. Nežinau, ar ji apskritai suvokdavo, kad aš tikras, gyvas žmogus. Rimtai, iš visos širdies – vargu ar suvokdavo. Airina – savo pasaulio vaikas. Beje, kaip ir aš pats.
- Nelengva bus mūsų šneka, - tariau aš.
- Juk ši diena nieko nereiškia, - atsakė Airina.
- Kas žino, - tariau.
Priėjau prie bufeto automato.
- Išgersi ko nors?
- 7-12-DŽ, - paprašė Airina, ir aš susukau disku šį skaitmenį. Į stiklinę pribėgo rausvo gėrimo. Aš pasigaminau viskį su soda.
- Kur buvai dingusi? – paklausiau aš. – Ar esi laiminga?
- Kur? Kaip tau pasakius... Žodžiu, atrodo, kad gyvenimas mane šio to išmokė. Ar laiminga esu? Taip, labai. O tu?
Aš gurkštelėjau viskio.
- Aš taip pat. Linksmas kaip dangaus paukštelis. Kaip Fredis Lesteris.
Ji vos pastebimai nusišypsojo ir palietė lūpomis rausvąjį kokteilį.
- Ar prisimeni, tu man truputėlį pavyduliaudavai dėl Džeromo Foreto, kai jis buvo garbinamas dar prieš Fredį Lesterį? – pasakė jinai. – Dargi plaukus tu šukuodavaisi su sklastymu kaip Foretas.
- Aš pasidariau protingesnis, - atsakiau. – Matai, plaukų nedažau ir negarbiniuoju. Nė į ką nesistengiu būti panašus. O tu irgi manęs pavyduliaudavai. Man rodos, tavo šukuosena kaip Niobės Gei.
Airina gūžtelėjo pečiais.
- Kaip kirpėjas sugalvojo, taip ir sušukavo, ką čia ginčysies. O gal aš norėjau tau patikti. Ar man tinka?
- Tau tinka. O į Niobę Gei ne per daug žvalgausi. Taip pat ir į Fredį Lesterį.
- Jų ir vardai tokie bjaurūs, ar ne? – paklausė ji.
Aš nesugebėjau nuslėpti nustebimo.
- Tu pasikeitei, - pasakiau. - O kurgi tu vis dėlto buvai?
Ji nukreipė akis. Kalbėdamiesi mes visą laiką stovėjome atokiai vienas nuo kito, abu šiek tiek vienas kito bijojome. Airina pasižiūrėjo į langą ir tarė:
- Bilai, paskutiniuosius penkerius metus aš gyvenau „Rojaus pavėnėse“.
Akimirką stovėjau it nudiegtas. Paskui aš paėmiau taurę, gurkštelėjau gurkšnį ir tik tada pasižiūrėjau į Airiną. Dabar man pasidarė aišku, kodėl ji pasikeitė. Man ir ankščiau pasitaikydavo sutikti moterų, kurios buvo gyvenusios „Rojaus pavėnėse“.
- Tave iškeldino? – paklausiau.
Ji neigiamai papurtė galvą.
- Penkeri metai – nemažai. Atbuvau savo laiką ir supratau, kad tikėjausi visai ko kito. Dabar jau soti iki kaklo. Ir matau, kad labai apsirikau, Bilai. Visai ne to man reikia.
- Apie „Rojaus pavėnes“ žinau iš reklamos, - atsakiau. – Taip ir maniau, kad iš jų nieko doro neverta tikėtis.
- Juk tu visada vadovaudavaisi sveiku protu, ne taip, kaip aš, - nuolankiai pasakė ji. – Dabar ir aš supratau – tai nepadeda. Bet reklama viską taip gražiai vaizdavo.
- Nieko gyvenime lengvai negausi. Savo rūpesčių ant kito kurpos neperkelsi, niekas vietoj tavęs nesuks dėl jų galvos.
- Ir pati tą suprantu. Dabar. Matyt, subrendau. Bet kol visą tai supranti, ne taip paprasta. Juk mums visiems nuo pat lopšio vienodai štampuoja smegenis.
- O ką daugiau daryti? – paklausiau. – Juk reikia kaip nors gyventi. Prekių paklausa sumažėjo iki minimumo, gamyba kasdien mažinama. Belieka tik imti vienam iš kito baltinius skalbti, nes visai pražūsi. Be raiškios solidžios reklamos pinigų neužsidirbsi. O užsidirbti reikia, velniai griebtų! Juk pinigų niekam neužtenka.
- O tu pats ar gerai uždirbi? – nedrąsiai paklausė Airina.
- Tai pasiūlymas ar prašymas?
- Žinoma, pasiūlymas. Aš turiu lėšų.
- Gyvenimas „Rojaus pavėnėse“ nepigus.
- O aš prieš penkerius metus pirkau „Mėnulio aptarnavimo Kompanijos“ akcijų ir praturtėjau.
- Puiku. Mano reikalai taip pat klostosi neblogai; tiesa, aš labai daug išleidau pinigų, nes apsidraudžiau nuo reklamos. Malonumas brangus, bet verta už jį sumokėti. Dabar aš ramiai vaikštau Taimso skveru, net tada kai ten demonstruojama „Linksmybės ūko“ firmos garsinė-jausminė kinoreklama.
- „Rojaus pavėnėse“ reklama uždrausta, - pasakė Airina.
- Ne per daug tuo tikėk. Dabar jau išrastas kažkoks lyg ir garsinis lazeris, jis prasiskverbia pro sienas ir pašnibždomis įtikinėja ką tik nori, kol tu miegi. Netgi ausų kimštukai nepadeda. Mūsų kaulai atstoja laidininkus.
- „Rojaus pavėnėse“ esi nuo to apsaugotas.
- O čia – ne, - tariau. – Bet ko gi tu apleidai savo buveinę?
- Gal subrendau.
- Gal ir subrendai.
- Bilai, - tarė Airina. – Bilai, ar tu vedęs?
Aš neatsakiau, nes kažkas pabarbeno į langą: ten plazdėjo dirbtinis paukščiukas, stengdamasis prisispausti prie stiklo krūtine, ant kurios buvo disko pavidalo čiulptukas. Tikriausiai, irgi koks siųstuvas, nes tuojau pat aiškus ir dalykiškas, bet visai ne paukščio balsas pareikalavo: „...ir būtinai išbandykite pomadą, būtinai...“ Stiklas automatiškai poliarizavosi ir nubloškė reklamos paukštį.
- Ne, - tariau. – Ne, Airina, aš nevedęs.
Žvilgtelėjęs į ją, pasiūliau:
- Einam į balkoną.
Durys praleido mus į balkoną, ir tuojau įsijungė apsauginiai ekranai. – Jie suryja galybes
pinigų, tačiau jų kaina įskaičiuota į mano draudimo premiją.
Čia buvo tylu. Specialios sistemos gaudė miesto riksmą, reklamos žvygavimus ir juos anuliavo. Ultragarso aparatas taip virpino orą, kad akinamos Niujorko reklamų šviesos atrodė tik kaip raibuliuojančios įvairiaspalvės dėmės.
- O kodėl klausi, Airina?
- Va kodėl, - ji apsikabino mane ir pabučiavo.
Paskui vėl atsitraukė, laukdama, kas dabar bus.
Aš vėl pakartojau:
- Kodėl, Airina?
- Viskas praėjo, Bilai? – paklausė ji vos girdimai. – Nieko jau nebesugrąžinsi?
- Nežinau, - atsakiau. – Viešpatie, aš nieko nežinau. Ir žinoti nenoriu, nes bijau.
Baimė. Man širdį gniaužė baimė. Niekuo negalėjau pasitikėti – visai niekuo. Mes išaugome pirkimo ir pardavimo pasaulyje, tai kaip dabar mums žinoti, kas tikra, o kas ne. Aš staiga paliečiau ranka valdymo pultą, ir ekranai išsijungė.
Ir tuojau pat iš margaspalvių juostų susivijo rėkiantys žodžiai; išrašyti niukoloru, jie vienodai aiškiai šviečia ir dieną ir naktį. VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK! Kokią minutę tie žodžiai žaižaravo visiškoje tyloje, o paskui išsijungė ir garso barjeras, ir tylą perskrodė riksmai.
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
BŪK GRAŽUS!
BŪK SVEIKAS!
ŽAVĖK – TRIUMFUOK – TURTĖK – ŽAVĖSYS - GARBĖ!
LINKSMYBĖS ŪKAS! POMADA! MARSO VALGIAI!
SKUBĖKSKUBĖKSKUBĖKSKUBĖK
SKUBĖK!
NIOBĖ GEI KALBA – FREDIS LESTERIS DEMONSTRUOJA – „ROJAUS PAVĖNĖSE“ TAVĘS LAUKIA LAIMĖ!
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
- VALGYK – GERK – LINKSMINKIS - MIEGOK!
PIRKPIRKPIRKPIRKPIRK!
Airina staiga pradėjo mane purtyti, ir tik tada, žvilgtelėjęs į pabalusį jos veidą, aš supratau, kad jinai šaukia, o aplinkui lyg atkaklus, nesiliaujantis sūkurys šėlo geriausių žemės psichologų kūrinys – ultrareklama, kuri sugriebia tave už gerklės ir išplėšia paskutinį centą, nes pasaulyje nebeužtenka pinigų.
Viena ranka aš apkabinau Airiną, o antrąją vėl įjungiau ekranus. Mudu buvome tarytum girti. Šiaip jau reklama neturėtų taip labai priblokšti. Bet kai esi išvestas iš dvasinės pusiausvyros, reklama labai pavojinga. Nes ji juk veikia sielą, jausmus. Ji visuomet suranda silpniausią tavo vietą. Ji taikiniu pasirenka tavo slapčių slapčiausius troškimus.
- Nusiramink, - tariau. – Viskas gerai, viskas, viskas gerai. Žiūrėk, ekranai įjungti. Ta visa velniava čia nebeįsiverš. Tikrai vaikystėje ji labai kenksminga. Tu dar neturi apsauginės reakcijos, ir tau tam tikru būdu štampuotos smegenys. Neverk, Airina. Einam į vidų.
Prileidau dar bokalą sau ir Airinai. Jinai verkė, niekaip neįstengdama susitvardyti, o aš vis kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau.
- Dėl visko kalta smegenų štampavimo sistema, - kalbėjau. – Nespėji užaugti, o galvą tau prikemša visokių dalykų. Filmai, televizija, žurnalai, kinoknygos – išnaudojamos visos priemonės. Tikslas vienas – priversti tave pirkti. Verčia geruoju ir piktuoju. Skiepija dirbtinius poreikius ir būgštavimus tol, kol nebegali atskirti, kas yra tikra, o kas dirbtina. Nieko tikro – net alsavimas ir tas dirbtinis. Blogas kvapas iš burnos – vartok cholorofilines pastiles „Saldus atodūsis“. Po šimts, Airina. Ar žinai, kodėl mudviejų šeimyninis gyvenimas subiro į šipulius?
- Kodėl? – vos išgirdau pro nosinę.
- Tu įsivaizdavai, kad aš Fredis Lesteris. O aš matyt, pamaniau, kad tu Niobė Gei. Mudu užmiršome, kad esame gyvi, tikri žmonės su mintimis ir jausmais. Nenuostabu, kad dabar iš vedybų nieko gero neišeina. Manai, aš paskui nesikrimtau, kad mudviejų gyvenimas taip nevykusiai susiklostė.
Man pasidarė lengviau. Aš išsakiau viską, kas slėgė širdį, ir laukiau, kol ji nusiramins. Ji žvilgtelėjo į mane, neatitraukdama nosinės nuo veido.
- O kaip Niobė Gei?
- Velniop tą Niobę Gei!
- O tu man neprikaišiosi Fredžio Lesterio?
- Dėl ko? Juk jisai tėra fantazijos vaisius, kaip ir Niobė Gei. Tikriausiai netgi „Rojaus pavėnėse“.
Airina žvilgtelėjo į mane pro nosinės viršų, o akyse šmėstelėjo kažkokia keista šviesa. Paskui ji nusišnypštė, primerkė akis ir nusišypsojo man. Aš ne iš karto supratau, ko jinai laukia.
- Aną sykį, - priminiau jai, - aš prikalbėjau visokių romantiškų tauškalų. O dabar...
- Kas dabar?
- Ar tekėsi už manęs, Airina?
- Tekėsiu, Bilai, - atsakė ji.

Atėjo Tarpumečio vidurnaktis, ir po minutės mudu susituokėme. Airina prašė palaukti Naujųjų Metų. Tarpumetis – tai kažkoks prasimanymas, - pasakė jinai. Jo iš tikrųjų nė būti nėra. Ta diena nesiskaito. Aš apsidžiaugiau dėl Airinos – pagaliau jinai išmoko realiai protauti. Anksčiau tokie dalykai jai neateidavo į galvą.
Pasibaigus vedybų ceremonijai, mes tuojau įjungėme visus apsauginius ekranus. Žinojome: vos tik mechaniniai informatoriai paskelbs apie mūsų susituokimą, mus lyg lavina užgrius reklama, specialiai tokiems atvejams pritaikyta. Netgi pačias sutuoktuves teko du kartus pertraukti – trukdė nesibaigiantys skelbimai jaunavedžiams.
Iš štai mes vienudu mažame Niujorko bute, tyloje ir ramybėje, toli nuo visų. Už langų klykia ir žaižaruoja visokie keisčiausi daiktai, - įmantrumu stengdamiesi pralenkti vienas kitą, jie siūlo šlovę ir turtą kiekvienam ir visiems. Kiekvienas gali tapti turtingiausias iš visų. Gražiausias iš visų. Skleisti kvapiausius aromatus, gyventi žemėje ilgiau, negu visi kiti. Ir tiktai mudu vieni galime pasilikti tokie, kokie esame, nes pasislėpėme mūsų oazės tyloje, kur viskas yra tikra.
Tą naktį kūrėme planus. Neaiškius, neįgyvendinamus. Ariamos žemės seniai jau nė su žiburiu nerasi. Mudu įsisvajojome: kad taip nusipirkus įrengimų, įsitaisius derlingą sklypą su hidroponine maitinimo sistema, pasislėpus kur toliau nuo miesto triukšmo, nuo neišvengiamos reklamos... Tuščios fantazijos.
Kitą rytą, kai aš nubudau, ant lovos ilgomis juostomis krito saulės spinduliai. Airina buvo dingusi.

Ant rašomojo aparato juostelės ji nebuvo parašius nė žodžio. Laukiau iki vidurdienio. Vis išjungdavau apsaugą – gal staiga ji panorės prasiveržti pas mane, - o paskui vėl įjungdavau, apsvaigęs nuo nepaliaujama srove plūstančios reklamos jaunavedžiams. Vos neišėjau iš proto tą rytą. Niekaip negalėjau suprasti, kas atsitiko. Už durų stiklo, pro kurį matyti tik iš vidaus, per išjungtą mikrofoną nesuskaičiuojama reklamos agentų daugybė mane gundė viliojančiais pasiūlymais, bet Airinos veidas nepasirodė nė karto. Visą rytą vaikščiojau po kambarį iš kertės į kertę. gėriau kavą – po dešimto puodelio praradau skonį, - ir prisirūkiau – net vemti vertė.
Pagaliau gavau kreiptis į seklių biurą. Nelabai man norėjosi tą daryti. Po vakarykštės nakties, praleistos ramioje ir tylioje mūsų oazėje, aš bjaurėjausi vien pagalvojęs, kad turiu pjudyti Airiną sekliais, ypač kai pamanydavau ją paklydus tarp tų reklamos srautų ir sūkurių, to netilstančio gaudesio, kuris vadinasi Manhetenu.
Po valandos man pranešė, kur yra Airina. Nepatikėjau. Vėl staiga pasivaideno, kad viskas aplinkui nutilo ir išnyko, tartum manyje pačiame būtų įsijungę visi triukšmą slopinantys aparatai, gelbėdami mane nuo pražūtingo išorės pasaulio triukšmo.
Pagaliau atsigodau ir išgirdau sakinio pabaigą, suskambusią iš televizoriaus ekrano.
- Atsiprašau, ką jūs pasakėte? – paklausiau.
Biuro tarnautojas pakartojo. Atsakiau, kad netikiu. Paskui atsiprašiau, prijungiau televizorių ir surinkau savo banko kambarį. Taip ir buvo. Banke mano pinigų nei cento. Rytą, kol aš blaškiausi kaip paklaikęs po namus, žmona paėmė iš mano sąskaitos aštuoniasdešimt keturis tūkstančius dolerių. Aišku, šiais laikais doleris ne kažin ko vertas, bet aš juk taip ilgai taupiau pinigus, o dabar likau be skatiko.
- Žinoma, pirmiausiai mes patikrinome, - aiškino man klerkas, - bet radome viską kaip pridera. Jinai – teisėta jūsų žmona, nes santuoka įvyko pasibaigus Tarpumečiui. Lengvatos, kurios galioja atliekant operacijas Tarpumečiu, jau nebeturėjo galios.
- Kodėl jūs nepranešėte man?
- Viskas buvo kaip reikiant, - atkakliai pakartojo klerkas. – O kadangi išimant pinigus buvo įmokėtas privalomas įnašas, mums nebeliko daugiau ką daryti, o tik įvykdyti, kas priklauso.
Teisingai. Įnašas. Buvau pamiršęs. Jiems nebuvo jokio reikalo man pranešinėti. O dabar jau nieko nebepadarysi.
- Gerai, - tariau. – Dėkoju.
- Jeigu galime būti jums naudingi... – Tuoj po šių žodžių ekrane sumirguliavo spalvingas banko pavadinimas, ir aš išjungiau televizorių. Kam čia veltui dėl manęs eikvoti reklamą?
Užsikimšau ausis ir greituoju liftu nusileidau į trečiosios pakopos gatvę. Greitaeigis šaligatvis nunešė mane per miestą į „Rojaus pavėnes“. Gyvenamieji jų korpusai daugiausia po žeme, bet valdyba siekia padebesius kaip milžiniška šventovė, o joje viešpatauja tokia tyla, kad net išsiėmiau savo ausų kamštukus. Aukštai pakabintos lempos skleidė melsvą šviesą, o pažvelgus į vitražus atrodė, kad esi laidojimo namuose.
Mane priėmė vienas iš valdytojų, ir aš jam išdėsčiau, ko atėjęs. Man regis, iš pradžių jis norėjo pašaukti tarną, kad mane išmestų, bet, atidžiau nužvelgęs mane, nusprendė pabandyti, - gal įsigis naują klientą.
- Žinoma, žinoma, - pasakė jisai. – Džiaugiuosi, galėdamas pasitarnauti. Prašom čionai. Jus palydės mūsų darbuotojas, misteris Fildas.
Jis paliko mane prie lifto durų. Nusileidau kelis šimtus pėdų ir atsidūriau šiltame šviesiame koridoriuje, kur manęs laukė aukštas, mandagus, rausvaskruostis vyras tamsiu kostiumu. Misteris Fildas buvo tikras paslaugumo įsikūnijimas.
- „Rojaus pavėnės“ visada pasirengusios padėti, - ėmė jis murkti. – Juk ne paslaptis, kaip sunku prisitaikyti prie gyvenimo šiais neramiais laikais. Mes sukuriame visas sąlygas laimei. Jeigu leisite, pasistengsiu jums padėti, ir nustebsite, kaip paprastai mes išvaduosime jus nuo visų jūsų rūpesčių.
- Žinau, žinau, - pasakiau aš. – Kur mano žmona?
- Prašom čionai, - ir jis nusivedė mane koridoriumi. Iš abiejų pusių buvo durys, ant kai kurių žvilgėjo metalinės plokštelės, tačiau, kas ten užrašyta, aš neįžiūrėjau. Pagaliau mes priėjom vienas atviras duris. Viduje buvo tamsu.
- Įeikite, - pakvietė misteris Fildas ir didele šilta ranka stumtelėjo mane į vidų. Užsidegė švelni šviesa, ir aš pamačiau kambarį, negausiai, tačiau pretenzingai apstatytą standartiniais baldais. Kambarys neturėjo stiliaus, neturėjo savo dvasios, atrodė kaip neblogo, bet anaiptol ne pirmarūšio viešbučio numeris. Iš visos širdies nustebau.
- Vonia, - pasakė misteris Fildas, atidarydamas duris.
- Puiku, - atsakiau nežiūrėdamas. – O dabar dėl mano žmonos...
- Pasižiūrėkite, - nesutrikdamas šnekėjo toliau misteris Fildas, - lova įtraukiama į sieną. Štai mygtukas. – Jis paspaudė mygtuką. – O šitas mygtukas sugražina ją atgal. Paklodės plastmasinės – jos niekada nesusidėvi. Kartą per dieną į šią nišą leidžiamas specialus skystis, ir vakare jūsų patalynė švari, tartum ką tik paklota. Pats suprantate, kaip tai malonu.
- Aišku.
- Kad nesimaišytų kambarinės, - įkalbinėjo mane misteris Fildas, - patalą klos magnetinis traukos laukas. Elektromagnetai...
- Nesivarginkite, - nutraukiau jo kalbą, pastebėjęs, kad jis vėl siekia kažkokio mygtuko. – Jūs veltui gaištate laiką. Nuveskite mane pas žmoną.
- Mes be paliovos rūpinamės savo klientų gerove, - atsakė jis, pakėlęs antakius. – Iš pradžių aš turiu paaiškinti, kokius metodus naudoja „Rojaus pavėnės“. Būkite kantrus ir tikrai suprasite, kodėl to būtinai reikia.
Susimąsčiau. Kambarėlis man padarė nemalonų įspūdį. Buvau apstulbęs, niekaip negalėjau patikėti, kad ši vargana landynė tikrai yra „Rojaus pavėnės“! Bet juk viskas tą dieną atrodė nerealu. O gal ir Airinos balsas iš tinklelio mašinoje ir visa kita tada man tiktai prisisapnavo?
Ji atrodė man tokia... tokia pasikeitusi, kupina atgailos, gyvenimo pamokyta, visai nepanaši į ankstyvesniąją lengvabūdę Airiną, su kuria prieš šešerius metus išsiskyriau. Todėl ir patikėjau, kad dabar viskas bus kitaip, kad Tarpumetis, - ta diena, kuri nesiskaito, kada galima visa tai, kas negalima, - bus mūsų geroji fėja ir padės pradėti naują gyvenimą. Aš dar vis negalėjau įsivaizduoti...
- O čia, - misteris Fildas ištraukė iš sienos kandiklį su kažkokia ilga žarna, - viskas rūkantiesiems. Įvairiausias tabakas. Jeigu pageidaujate, mes pasirengę jums pateikti netgi... ė-ė-ė... tolimųjų kraštų rūkalus, mėgėjams yra ir tokių. Rūkyklos įtaisytos visose sienose kas penkios pėdos, taip pat ir vonioje. Viskas čia atsparu ugniai... – jis meiliai nusišypsojo, - išskyrus tik gyventoją, jis, ko gero, gali užsidegti, bet nukentėti mes neleisime niekam.
- O jeigu iškrisi iš lovos?
- Grindys elastingos.
- Kaip pamišėlių palatoje, - tariau.
Misteris Fildas vėl nusišypsojo ir papurtė galvą.
- Tokios mintys jums visai neateis į galvą, kai įeisite į laimingąją „Rojaus pavėnių“ gyventojų šeimą, - nuramino jis mane. – Mes garantuojame gerą nuotaiką. Per šį langelį sienoje, - jis mostelėjo putnia ranka, - paduodamas maistas. Jūsų užsakyti valgiai paduodami pneumatiniu būdu. Kai įsigeisite kokio gėrimo, prašom. – Misteris Fildas parodė keletą mažų čiaupų.
- Puiku, - pritariau aš, - ir tai viskas.
- Ne visai.
Jis pabraukė ranka per sieną. Kažkas trekštelėjo. Pasigirdo švelni, tolima melodija.
- Prašom čia kiek pasėdėti, - jis stumtelėjo mane fotelio link. Nesipriešindamas atsisėdau. Nejaukusis kambarėlis ėmė švytėti blankiais spindesiais. Mane suėmė smalsumas. Laukiau, kas čia bus toliau.
Nejaugi visi apsigauna, - galvojau, žiūrėdamas į balzganą nuo mirksinčios šviesos kilimą ir balzganą sieną. „Rojaus pavėnės“ taip save išreklamavo, kad žmonės, matyt, iš tikrųjų palaiko prabanga tą skurdą. Nieko nuostabaus.
- O dabar sėskitės patogiau ir užmirškite viską pasaulyje, - meiliai įtikinėjo misteris Fildas. – Atsiminkite – „Rojaus pavėnės“ teikia subsidijas ir Niobei Gei, ir Fredžiui Lesteriui. Mes neužmirštame nei vyrų, nei moterų. Mes turime atsakymų į visas sudėtingas asmenybės problemas, iškylančias sudėtingame mūsų amžiuje. Spręskite patys, juk žmogui taip sunku prisitaikyti prie visuomenės. Ar vyrui prie moters. Atvirai kalbant, dabar tai visai neįmanoma. Bet „Rojaus pavėnėse“ ta problema išspręsta. Mes garantuojame laimę. Visos žmogaus užgaidos ir poreikiai yra patenkinami. Čia jūsų laukia laimė, brangusis drauge, tikra laimė.
Jo balsas skambėjo vis tyliau. Kažkas darėsi orui. Jis tirštėjo, o švelni melodija skambėjo ritmingiau ir vis panašėjo į dainą. Misteris Fildas kalbėjo, kalbėjo, vis tyliau ir tyliau.
- Mūsų įstaiga labai didelė. Įmokate pinigus – ir visi kliento reikalavimai įvykdomi. Išrašykite mums čekį bet kuriam laikotarpiui, - ilgam ar trumpam – ir pasilikite čia. Kambarys bus jūsų visą tą laiką. Jei tik norite, galite jame užsidaryti taip, kad iki apmokėto laiko pabaigos niekas neįeis. Mokestis mokamas...
Aš jau beveik nebegalėjau suprasti, ką jis šneka. Jo balsas pasidarė tylus, tiktai vos šnabždėjo.
Oras atrodė čia sutrauktas tartum pienas, čia išskydęs, kaip reklamų spalvos, kai balkone įjungi apsaugą.
Man pasivaideno, kad kambaryje suskambo dar kieno balsas.
- Pagalvokite, - šnabždėjo misteris Fildas. – Iš mažens jus mokė tikėtis negalimų dalykų. O čia mes duodame tuos negalimus dalykus. Čia jūs randate laimę. O mokestis visai nedidelis, jūsų išlaidos šimteriopai atsimoka. Čia jūs pažįstate kupiną malonumų gyvenimą, mano drauge. Čia – rojus.
Sutrauktame ore priešais mane stovėjo Niobė Gei. Ji šypsojosi man.
Nuostabiausia pasaulyje moteris. Visų svajonių įsikūnijimas. Turtai, garbė, laimė, sveikata, pasisekimas. Daug metų man štampavo smegenis, mokė siekti tų nepasiekiamų tikslų ir tikėti, kad jie visi susiliejo į vieną Niobės Gei asmenyje. Bet aš anksčiau niekada nebuvau jos matęs taip arti, tame pačiame kambaryje, tokios apčiuopiamos, gyvos ir šiltos; ji alsavo, ji tiesė rankas į mane...
Aišku, tai tebuvo tik projekcija. Bet tikrai tobula projekcija. Niobę Gei galėjai ne tik matyti, bet ir apčiuopti. Aš užuodžiau jos aromatą. Jaučiau, kaip ji apglėbė mane rankomis, kaip jos plaukai palietė man veidą, kaip jos lūpos prisilietė prie mano lūpų. Mane apėmė tie patys jausmai, kaip ir tūkstančius kitų vyrų, bučiuojant ją savo požemių kambarėliuose.
Va, kaip tik šita mintis, o ne prarastos realybės suvokimas, padėjo man atstumti ją ir atsitraukti atgal. Bet gražuolei buvo vis tiek. Ji ir toliau laikė apkabinusi orą.
Ir tada aš supratau, kad nebėra jokių priemonių patikrinti, ar dar tebeturi sveiką protą, - nėra kaip atskirti, kas tikra, o kas dirbtina. Tu nebetenki paskutinės priemonės patikrinti, ar neišėjai iš proto, jeigu iliuzija įsiveržia į tavo gyvenimą ir galima ją liesti, jausti, galima laikyti apkabinus reklaminį vaizdą tartum gyvą moterį. Nebėra jau kuo beatsiginti nuo netikrų daiktų pasaulio.
Aš žiūrėjau, kaip Niobė Gei glamonėja tuštumą. Reginys, įkūnijęs visa, kas pasaulyje gražiausia, visa, ko labiausiai trokštama, glamonėjo tuštumą nelyginant gyvą žmogų.
Aš atidariau duris ir išėjau į koridorių. Misteris Fildas laukė manęs, skaitinėdamas įrašus savo bloknote. Matyt, jis turėjo įžvalgią akį – tik dirstelėjo į mane, ir to pakako: patraukė pečiais ir linktelėjo.
- Ką gi, dėl viso pikto prašom mano vizitinę kortelę, - tarė jis. – Žinote, daugelis ateina vėl. Gerai viską apsvarstę.
- Ne visi, - atkirtau.
- Taip, ne visi. – Jis surimtėjo. – Kai kas, matyt, turi įgimtą savybę priešgyniauti. Gali būti, ir jūs esate toks. Tada man jūsų gaila. Pasaulyje viešpatauja tokia netvarka. Žinoma, niekas nekaltas. Stengiamės išsilaikyti, o kitaip nemokame. Vis dėlto dar pagalvokite. Gal kada vėliau...
Aš paklausiau:
- Kur mano žmona?
- Va aname kambaryje, - parodė jis. - Atsiprašau, aš jūsų nelauksiu. Turiu labai daug reikalų. Liftą rasite pats.
Nuaidėjo jo tolstantys žingsniai. Aš paėjėjau į priekį, pasibeldžiau į duris, lukterėjau. Atsakymo nebuvo.
Pabeldžiau dar kartą, smarkiau. Tačiau beldimas buvo silpnas, duslus ir į kambarį, matyt, nė neprasiskverbė. Taip, rojuje be paliovos rūpinamasi klientais.
Dabar tik pastebėjau ant durų metalinę plokštelę. Iš arti nesunkiai perskaičiau užrašą: „Uždaryta iki 1998 metų liepos 30 dienos. Viskas apmokėta“.
Gerai mintyse apskaičiavau. Taip, ji sumokėjo visus pinigus, visus aštuoniasdešimt keturis tūkstančius dolerių. To jai kaip tik užteko.
Įdomu, ko ji griebsis kitą kartą, - pagalvojau.
Belsti daugiau nebesibeldžiau. Nuėjau į tą pačią pusę, kaip ir misteris Fildas, pamačiau liftą, pakilau į viršų ir išėjau į gatvę.
Atsistojęs ant greitaeigio šaligatvio, nuvažiavau per Manheteną. Reklamos žybčiojo ir klykė. Išsiėmiau iš kišenės kimštukus ir užsikimšau ausis. Ūžesio nebegirdėjau. Bet skelbimai vis tiek sūkuriavo, akino, bėgo namų fasadais, juosė gatves, glaustėsi prie storų sienų. Ir kur tik nepažvelgsi – visur Fredžio Lesterio veidas.
Netgi tada, kai užmerkdavau akis, tas veidas liepsnojo po mano nuleistais vokais.

1938 (?)

Posted by solio at 9:14 PM | Comments (1)

June 3, 2005

tekstai: ištrauka iš marčėno "monologo su taure"

šalta, auksine žuvele..
ir iškrito iš rankų taurė -
paskutinis vienišiaus įrodymas
įkaltis,
talismanas,
rožančius,
akmuo,
kad nereiktų ko nors
apkabinti.

Posted by solio at 9:38 PM | Comments (1)