sniegynai

Devynių mėnesių reikia, kad gimtų kūdikis, o kokia devynių valandų prasmė? Sunkios devynios valandos kalnuose karštyje, kryžiuojamos valandos. Valandos tikrai ne prieš gimimą, bet galbūt prieš mirtį:

Kaitra akmeny išdegina
pranašo žodį.
Vyras sunkiai
kopia kalvon, piemens krepšyje
devintąja valanda nešinas,
plaktuku ir vinim.

„Devintoji valanda“

Slogi nuotaika, niūrios nuojautos - tokia ši knyga. Poetinė patologoanatomija. Pradedant nuo seniausių laikų visada ir visiems konstatuojama mirtis. Buvai didvyrio bendražygis Enkidu? Tave mokė „sutraukyt mirties virves“? Bet tavo kaulai jau sudulėjo. Mirusiųjų karalystei priklauso Odisėjas. Melpomenė nespėja laidoti žuvusiųjų. „Viskas mūsų, byloja dulkės“.

Herojai, kartais nė neatpažįstami. Kur čia klasikinių mitų žinovai? Bet iš tiesų net nesvarbu, kieno mirtį fotografuoja Huchel. Mirusiojo asmenybė traukiasi, mažėja - jau tik taškas nevilties fone. Gal autoriui tereikėjo vinuko, o toliau -

Plynų kalnų gyventojai,
pavėlavę atklydėliai, palapinės, niaurios ir plazdančios,
mirtis nekantri,
tarytumei kristų nuo saulės
į plytų slidžias šukes.

„Ados strėlės smaigalys“

Tokie žlungančio barbariško pasaulio peizažai. Mirties kvapai susimaišo su kailių, amuletų, laužo dūmų kvapais. Žolė, stepės, aukštas šviesus dangus ir pro šalį nešami žmonijos ženklai. Mūsų nėra, gal ir nebuvo niekada - dangus ir žemė - ne su mumis, sutemos, slenkančios katės žingsniais, - ne su mumis. Jei kas pasaulyje ir pripažįsta mūsų būvimą - tai tik mirtis.

Tokia tatai įžanga, kur linksniuojami graikų, babiloniečių (ir dar nesvarbu kokie) didvyriai. Tačiau kaip be jų pagalbos pasakyti, kad dievai mūsų nemyli? Praeitis neskaudi, todėl jos lūpomis kalba tiesos:

Aš, Aristėjas, sūnus Kaistrobijaus,
dingau be žinios,
ištremtas dievo
į šitą ankštą ir purviną uostą,
kur netoli nuo kimerų kelto
žmonės prekiauja kailiais ir amuletais.

„Aristėjas II“

Tiesos, galiojančios visada. Jų pagrindimo ieškoma supančiame pasaulyje, savo vaikystėje, stebint artimus žmones, kontempliuojant tekančią upę, vasaros dieną, žiemos sutemas. Ir konstatuojama:

puoduos mirtis,
ąsočiuos mirtis,
testamentas prie sijos prikaltas.

„Susitikimas“

Praeina visa, kas žmogaus sukurta, nyksta. Ir nykdami daiktai atsigręžia prieš žmogų - žūklautojo virvė užkabinama ant šakos, vandens bokštas stebi tave šaudymo angomis. Kas išmatuos tokius sukrėtimus? Šiame pasaulyje yra vietos tik sielvartui, vejančiam į jūrą ar tuščią naktinį plentą - tolyn ir tolyn, kur jau nebus nei manęs, nei tavęs, o liūdesys, likęs be šeimininko, gal galų gale nuslūgs.

Kiti Huchel herojai ir yra keliautojai, neramios sielos: žvejai, medžiotojai, čigonai, valkatos. Keisti padarai, kuriems, atrodo, negalioja gamtos dėsniai. Moteris, žindanti šunytį, ar ir po mirties po laukus vaikštantis Itau, amžinasis ulonas, sutinkamas tarp medkirčių.Visi jie nesuvokiami, neprakalbinami, bet vieninteliai dera skaidriuose lediniuose peizažuose, tirpstančiuose atsiminimuose.

O kas gi gali ieškoti savo atsiminimuose mirties? Ligonis ar pavargęs senis, kuriems vienas kelias - į nebūtį. Huchel piešia dar vieną paveikslą: nuošalų vienuolyną, kuris tarsi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio:

Žinių nebėra.
Vienaragis išėjo
ir ilsis miškų atminty,

aguonų dėžutėse,
kai motinėlė abatė saulę ir mėnesį
dalina numirėliams.

„Žinių nebėra... “

Čia laukiama kančių pabaigos. Ir visai greta - praeities šešėliai, angelai, pati mirtis, slankiojanti aplinkui, žengiantieji į mirusiųjų karalystę.

Dar mėginama šamanauti, bet vis tiek ateina žmonės ir atsineša mirtį. Net kalnuose, tarp uolų, akmens skaldyklose, medžio kamiene, kur tik dvasios iki šiol karaliavo, nepasislėpsi. Ateis mirtis. Ir jei kažkas eina keleliu pasišvilpaudamas, tai tik todėl, kad išmoko nepastebėti kasdieninių nelemčių ir nekrologų (o jie čia pat, - sako Huchel).

Prieš pat perkūniją - momentas, kai dar galima tikėtis pamatyt daiktų esmę. Pratrūkus perkūnijai, nematoma „visados ir per amžius // nematoma lieka“. Skaitytojui tiek ir telieka: vartyti knygos žodžius, ieškoti, kur ta žadėta tiesa. Čia nėra eilių, kurias tiesiog malonu klausyti – nėra reklaminių sloganų įtaigumo, tik neskubus pasakojimas. Šis tekstas – mėginimas interpretuoti knygos temas.

Nėra jokios prasmės, nėra baimės ar dievo rūstybės. Vietoje jų - uždara sistema, beprasmybės homeostazė ir joje tirpstantys pažįstamo pasaulio kontūrai. Neišvengiamas, gamtinis dėsningas byrėjimas, su kuriuo išmokta gyventi ir sugyventi. Dar kelionės - blaškymasis, kuris nieko nekeičia, virtęs sąlyginiu refleksu. Judėjimo iš taško A į tašką B prasmė - ne taškas B ir net ne ta, kuri tavęs ten laukia, o tik judėjimas (iš taško A į tašką B). „Prieš pat perkūniją“ prisistato kaip gatvės epas ar kelionės dienoraštis, jo lyrinis herojus - vienas iš tų, kurie „beprasmės skubos genami“, kurie panašesni į vėją - žodžiu, vienas iš daugelio. Tačiau šiame „global village“ pasaulyje klajonės neturi romantiško spindesio: ar į gretimą kaimą, ar į Bulgariją - nesuvirpa jokia styga. Tai tik seno evakuacijos plano automatiškas vykdymas. Nuo homeostazės gelbėtis judėjimu - gal ir gudru, bet šurmulys tik išorinis, neišjudina dvasinių jėgų. „Ir paskutinis traukinys jau pilnutėlis, // lyg žmonėms tektų bėgti“ - taip jie skuba, tačiau „skausmas // bėgo ir bėgo šalia, bet nesiteikė aplenkti“. Amžinas judėjimas, išsigalvoti užsiėmimai - būdas gintis nuo skausmo, nuo pasaulio, kuris iš prigimties linki blogo.

Emocijų nebekelia „Dievas, kuriuo nieks nebenori tikėti“, ateitis, mirtis, karas - taika, tik „Motoro burzgimas - // lyg ilga ir laiba malda“ ar moteris „pravirksta, pavėluos // į kitą traukinį persėsti“. Kelionės - paskutinis šiaudas (kuriuo taip pat nebetikima) ir paskutinis nusivylimų šaltinis: „Vietų nebeturime, žavingai // moteris šypso“. Pasiliekantys susiduria su tobula beprasmybe, pilkuma „kaip tasai liūdesys šimtametis, // nerandąs, kur į krantą išlipti“. Pasiliekantys yra pralaimėtojai - jie negavo vietų ir neturi savo vietos. Bet ir išvykstantys neatranda nieko naujo. Vyksta ieškoti prieglobsčio, kuris „neatšaukiamai slepiasi“. O lenkiami peizažai panašūs į stalkingo zonas. Tie, kur dar gyvenama, kur dirbama „sprunka į tolumą // su savim ir gyvulius nešasi“. Sustojama tik plyname lauke: čia surūdiję mechanizmai, apleisti namai, kur „niekas nei sėja, nei pjauna“, kur žolės ir krūmai. „Vis lengviau dabar daros vaizduotis pasaulį // visai be žmonių“. Tokia ir kelionė - „Kas gi atsiduria, ten kur norėtų“?

„Prieš pat perkūniją“ fiksuoja išvykstantį žmogų, bet ne atvykstantį. Žmogus - bėglys. Dekoracijos: traukiniai, lėktuvai, paliekamas butas, viešbučiai, užeigos, smuklės - visa, kur būvimas laikinas, o gal net vienkartinis ir, tikriausiai, perdirbamas. Jei atvykstama, tai ne į galutinį tikslą. Jei kur užtrunkama, tai tik vietoje, kuri pati visu greičiu lekia į praeitį ar dargi nebeegzistuoja (niekada neegzistavo?). Tai gali būti griūvėsiai, kuriuose girdimi paukščių žingsniai, ištuštėjęs miestas, baigiantis užželti žole, ar idiliškas kaimo peizažas, kurį tik degantys namai padarytų „iškenčiamą“. Čia daug „siaubo“ atributų - kraujas, lavonų dalys, nujaučiama grėsmė, bet niekas iš to, kas siaubinga, nėra tikrai aštriai išgyvenama. Herojus ramiai konstatuoja: „Jei neklystu, // mes tąsyk nelikom sveiki“. Mat net jei paliekamas patogus pasaulis, net jei tolstama nuo gyvenimo, neįmanoma ištrūkti iš sąstingio zonos.

Pasaulis savo sustingimu vienodas, bet baisiai keistas - visos kalbos čia nežinomos, visi daiktai kuria savo kalbas ir žino daugiau, nei jų šeimininkai. O kas šiems belieka? Nemiga, įgimtas nuovargis ir dar stipresnis nerealumo pojūtis, klaidžiojimai tarp šešėlių, kol pamato, kokie nenusisekę jie šiame pasaulyje. Ar prisimenat, apie ką kalbėjote prieš pusvalandį? Ne? Gal todėl, kad kalbos nebėra? Gal mirusieji tikresni už gyvuosius? Jie šypsosi „matydami, kaip mes manom, // kas jie nebėra gyvi“. Jie saugūs, jų netyko tyla, negąsdina tiltai, drebantis betonas. Bet mirusieji nėra neutralūs, mūsų nepalieka - kalbasi su mūsų šešėliais ar nužengia iš freskų. Ir visada laukia - jiems ne paslaptis, kad visos istorijos baigiasi blogai.

Gausėjančios fantastinės dekoracijos, būna, priverčia suabejoti tikrove - gal kažkur yra pasaulis normalus, atitinkantis sveiką miesčionišką protą? Bet durys, kurios „veda į sveiką pasaulį, // jos niekados nenaudojamos“. O žmonės įrodinėja ne savo jėgą - bejėgystę. Siaubo kaukė? Tegu, vis tiek viskas „bus išversta įprastinėn kalbon“, perkurta, virs paveikslu - nei šilta, nei šalta. Kam tada reikia žodžių - jie nepadeda išplėšt iš neapibrėžtybės tikrų dalykų. Kam reikia eilių? Tegu jas rašo pati gamta.