slim

Šiandien, labai netikėtai ir nelauktai teko atsakomybė pagloboti opit dviratį. Kažkaip be itinperdidelių dvejonių pasisiūliau pats, nes jai mat nepakeliui buvo su dviračiu. O aš kažkaip intuityviai nujaučiau kad bus visai fun.
Taigi tik užlipęs supratau, kad dviratis - ji. Gležna, tad reik elgtis švelniai. Kartais kieta, bet ištverminga, ilgai rieda, nestabdo. Vėlyva kelionė iš centro į lazdynus, buvo toks intymus procesas, kokio jau seniai nepatyriau. + muzika ant ausų grojo tą ką reikia. Sėkmingas randomas.
Visą kelią lenktyniavau su troleibusais. Aplenkdavau juos stotelėje, o jie mane tarp sustojimų. Tikiuosi nepyko..na aš šypsojaus, tai gal nepyko. Kaito kūnas, šiaušėsi plaukai, šalo rankos, kurias trindavau į šlaunis prie raudono šviesoforo, mėgindamas sušildyt. Trulikui respectas žiede. Bo galėjau už jojo pasislėpt ir apvažiuot pusę žiedo. Labai smagu! Toliau mes pasukom į neapšviestą gatvę link uždarų teritorijų. Grojo kokia tai pianino muzika. Lindom per tvorą ir iš paskutinių jėgų kilome i kalną. Atvykus į mano kiemą papypsėjom. Reikėjo gi pasidžiaugt. Priglaudžiau garaže, tikiuosi jai ten bus saugu. Rytoj laukia dar daugiau nuotykių. Vyksime į saulėtekį! Tiek jausmo ir geros energijos dviratyje nesu pajautęs ever.