ravena

Kai vidus pasidalija į dvi stovyklas būna nelabai saldu, nes tos pusės yra neigiama ir teigiama (taip visur ir visada, ir visą gyvenimą). Neigiamoje pusėje emocijos, o teigiamoje racionalus potas. Džiugu, kad laimi teigiamoji pusė, bet kartais nutinka šiokių tokių kitos pusės išsišokimų, tada jautiesi kaip tas vargšas gremlinas: baisu, viskas lekia pro šalį, nespėju apsidairyti, o reikia kažką daryti, kad išgyventum. Gerai, kad yra TŲ žmonių, kurie suteikia užuovėją ir leidžia atsikvošėti.

Juokingiausia būna tada, kai pyksti ir žinai, kad nėra dėl ko, be to, lyg ir nelabai turi teisės pykti, nes kiekvienas renkasi pats, o ir situacija nepalanki, bet kartais vistiek pyksti.. O tas pyktis dažniausiai būna tavo susikaupusios vidinės būsenos padarinys ir jei to padarinio nebūtų, tokioje pačioje situacijoje visai nepyktum..Ir aš vistiek dabar pykstu ir jaučiuosi nemylima..

Man labai patiko Edisono (to kur lempute išrado) atsakymas į žurnalisto klausimą, apie jo kelerius veltui praleistus metus ir 1500 nesėkmingų bandymų. Jis pasakė maždaug taip: per šį laiką aš sužinojau 1500 būdų, kaip negalima išrasti elektros lemputės". Čia iš serijos apie pusiau pilną ir pusiau tuščią stiklinę vandens.

Taigi šiandien bandau reziumuoti savo laiką užsienyje:

aš sužinojau būdus, kuriais geriau nerašyti darbų
aš sužinojau kokius 15 būdų, kaip geriau savęs neanalizuoti
aš sužinojau būdus, kaip išbalansuoti savo organizmą ir miegą
aš sužinojau, kaip bendrauja australai ir kanadiečiai (fake communication), šiuo būdu geriau nesinaudoti
aš sužinojau nepatogiausius būdus kelionems, kuriais nepatarčiau keliauti
aš sužinojau, kiek man nesvarbūs mano aplinkiniai žmonės
aš sužinojau, ko nenoriu veikti gyvenime
aš sužinojau, į kokią moterį nenorėčiau virsti
aš per kitą savaitę sužinosiu, kaip jautiesi, kai darai turbūt paskutinius tokio pobūdžio dalykus savo gyvenime.

Reziume: laikas čia buvo fantastinis ir jau už savaitėlės teks palikti šį nuostabų prieglobstį. Dėl to turbūt mane ištiko kūrybinė krizė ir negaliu rašyti paskutinio paper'io ir ruoštis paskutiniam egzaminui.

O užaugusi busiu Entšteinu ir fotografuosiuos taip kaip jis (tokio pobūdžio fotografijos dar neturiu):

nuotrauka labai graži ir man turi šiokią tokią simbolinę reikšmę :)

Darbai baigti ir ką tik supratau, kad jau rytoj išvažiuoju namo... Keistas jausmas, nes kažkaip nesitiki, nors tiek laukta.. Skaičiavau laiką iki išvažiavimo darbais, kuriuos reikia nudirbti.. ir va jie baigėsi.. Visada taip būna, kai kažko lauki ar turi daug padaryti, jautiesi šiek tiek kvailai, kai tai įvyksta, nes nebežinai, ko griebtis :)

Važiuoju namo Kalėdoms.. Kai jau būsiu Vilniuje ir įžengsiu į namus, tikrai jau bus beveik Kalėdos..

Ir kas galėjo pagalvoti, kad kababai bus force majeure mano darbo rašymui.

Ir nutik tu man taip.. Sėdi žmogus ramiai, rašai darbą.. Mano rajonas labai ramus, kaimynai irgi, todėl visada esi ramus dėl ramybės.. Bet štai kebabai sugalvojo ženytis..

Klykauja kaip indėnai lauke, pypsi mašinos, būgnais muša ir dar bala žino kas ten darosi..Mano kolega šiuo metu išsisvėręs pro trečio aukšto langą žiūri į moterų papus. Reziumavo, kad jos visos su vienodom sukniom (tik spalvos skiriasi) ir giliom iškirptėm :D ai, ir jaunosios tėvas labai ploja ir džiaugiasi, turbūt dėl to, kad vienu valgytoju šeimoj bus mažiau:)

Ar atsimenat, kaip nekantru būdavo laukti vaikystėje? Tai man dabar dar nekantriau.. Liko dvi dienos ir isvažiuoju namo.. Bet laiką iki to skaičiuoja būtinais padaryti darbais.. o taip norėtųsi jų nedaryti, tiesiog ramiai susikrauti daiktus, supakuoti kalėdines dovanas ir atsisveikinus su namais čia, lekti į namus vilniuje, o po to į namus pas mamą :D Labai jau daug namų turiu šiuo metu :) bet labai gerai, nes jauciuosi saugesnė. Bet man vistiek namai yra ne pastatas, o aura ir atmosfera, žmonės, su kuriais gyveni.. Pasiilgau savo namiškių.. Jie ten stebi kaimynus, pašėlusiai pasakoja visokius savo nuotykius, garsiai nusikeikia, rūko laiptinėje, verda kava rytais.. Atodo, nieko ypatingo, bet man to labai jau trūksta...

Na bet jau greitai būsiu namie... Tas ilgas kelias namo... Tik va, kai grįžti, būna labai gera, bet kartu jautiesi pasimetęs ir nesusipratęs, kas kur kaip :D Viskas išsibarsto ir reikia laiko, kad viskas stotųsi į vežias.. Tik gaila, kad nesulaukus to, vėl teks išvažiuoti..

Seniai jau nieko nepezėjau..

Ką gi, oficialiai pareiškiu, kad sergu. Negaliu pakęsti tokios būsenos.. Visi aplinkui jau kokį mėnesį sirgo, šnerpštė, o mano sugyventinė apskritai namus pritvindė bakterijomis ir jie tapo mikroorganizmų valdoma tvirtove.. tai vat ir staigmena, o staigmena.. Susirgau ir aš.. Guliu sau, rašau darbelius visokius, o galva kaip kibiras.. Jei būtų dar ir sloga svarstyčiau savižudybės arba kieno nors nužudymo galimybę :DDD

P.S. aš piktusas vulgariusas

Mane stebina vieno draugo gebėjimas susirasti moteris. Jis tai pateiktų maždaug taip: "susirandu ne moteris, o išūkius", o aš tai iššifruočiau: "jis susiranda bėdas ir šiaip linkęs į mazochizmą". Nu ir ką jūs manot, tai jis kaip tik tokią ir susirado (again), dabar vaikšto žemes pardavęs. Norisi gi padėti jam, tai ir užsiiminėju "psicologine paglba". O kad būtų aiškiau, tai moteris elgiasi nei vienas, nei du ir turi labai gera atminties ventilicija, kuri išventiliuoja visus pažadus. Sena nepilnametė žodžiu.

Tokios situacijos gadina nervus (čia ne man, o draugui), o turint omeny, kad tai trumpina jo gyvenimą, imu suprasti, kad planui 2080 šerti balandžius gresia pavojus. Tada imamasi rimtų priemonių: linksminamas vargšas draugas, dergiamas jį skaudinantis asmuo ir visiems darosi šiek tiek geriau, bet bėda vistiek lieka tokia pati, tik draugo nykimo progresas sumažinamas iki O.

Tik aš nuoširdžiai tikiuosi, kad moteris grįš į sveiką protą ir nuovoką arba jį įsigys artimiausio išpardavimo metu.

O jei ne, bijau kad laukia tokia stadija (ir man ir draugui)

Taip ir gyvenam :)

Taigi pirmoji labai gerai išmokta pamoka Olandijoje ir turbūt visam gyvenimui, kuri tikėkimės neturės atitinkamų pasekmių:
-Daugiau jėgų ir dėmesio reikia skirti išsiaiškinimui, kaip daryti, ir mažiau pačiam darymui, nes gera pradžia, iš tikrųjų yra pusė darbo.

Moteris yra nepaprastas sutvėrimas. Moteris gali supykti dėl smulkmenos, bet lygiai taip atleisti dėl niekučio. Moteris gali nekęsti labai stipriai, bet mylėti taip pat karštai ir tam nebūtinai turi būti priežastis.

Man visada patiko nuogas kūnas fotografijose. Ypač moters, jei fotografas sugeba atskleisti jos prigimtį.