Ar atsimenat, kaip nekantru būdavo laukti vaikystėje? Tai man dabar dar nekantriau.. Liko dvi dienos ir isvažiuoju namo.. Bet laiką iki to skaičiuoja būtinais padaryti darbais.. o taip norėtųsi jų nedaryti, tiesiog ramiai susikrauti daiktus, supakuoti kalėdines dovanas ir atsisveikinus su namais čia, lekti į namus vilniuje, o po to į namus pas mamą :D Labai jau daug namų turiu šiuo metu :) bet labai gerai, nes jauciuosi saugesnė. Bet man vistiek namai yra ne pastatas, o aura ir atmosfera, žmonės, su kuriais gyveni.. Pasiilgau savo namiškių.. Jie ten stebi kaimynus, pašėlusiai pasakoja visokius savo nuotykius, garsiai nusikeikia, rūko laiptinėje, verda kava rytais.. Atodo, nieko ypatingo, bet man to labai jau trūksta...
Na bet jau greitai būsiu namie... Tas ilgas kelias namo... Tik va, kai grįžti, būna labai gera, bet kartu jautiesi pasimetęs ir nesusipratęs, kas kur kaip :D Viskas išsibarsto ir reikia laiko, kad viskas stotųsi į vežias.. Tik gaila, kad nesulaukus to, vėl teks išvažiuoti..
